Byloje buvo ginčijamas atsakovo VĮ Registrų centro sprendimas, kuriame atsisakyta įregistruoti pareiškėjos Italijoje sudarytą vedybų sutartį. Ginčytas sprendimas buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284 patvirtintų Vedybų sutarčių registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 67 punktu (byloje aktuali redakcija, galiojusi iki 2023 m. sausio 1 d.), pagal kurį užsienio valstybėje sudaryta vedybų ar sugyventinių sutartis gali būti įregistruota Vedybų sutarčių registre, jeigu vedybų ar sugyventinių sutartyje nurodytas bent vienos iš šią sutartį sudariusių šalių asmens kodas, suteiktas Lietuvos Respublikos gyventojų registro.
Svarbu tai, kad Nuostatų reikalavimas, kad vedybų sutartyje būtų nurodytas bent vienos iš šią sutartį sudariusių šalių asmens kodas, suteiktas Lietuvos Respublikos gyventojų registro, taikytinas tik užsienio valstybėse sudarytų vedybų sutarčių atveju, minėtas reikalavimas Nuostatuose nėra nustatytas Lietuvos Respublikoje sudaromoms vedybų sutartims.
Šioje byloje LVAT kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. ESTT 2025 m. gruodžio 11 d. sprendime byloje C-789/23 konstatavo, kad SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama kaip draudžianti valstybės narės teisės nuostatas, pagal kurias, norint nacionaliniame Vedybų sutarčių registre įregistruoti kitoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, keliama sąlyga, kad sutartyje būtų nurodytas bent vieno iš dviejų sutuoktinių asmens kodas, suteiktas registro vietos valstybėje narėje, nors tokia sąlyga netaikoma į šį registrą įtraukiant pastarojoje valstybėje narėje sudarytą vedybų sutartį, o toje sutartyje nurodyti duomenys leidžia identifikuoti ją sudariusius asmenis.
LVAT 2026 m. balandžio 15 d. sprendime, atsižvelgdamas į nagrinėtoje byloje priimtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju santuokos liudijime nurodyti duomenys (vardai ir pavardės, gimimo datos ir gimimo vietos) leidžia identifikuoti santuoką sudariusius asmenis, taigi gali užtikrinti registre esančių duomenų tikslumą ir autentiškumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad reikalavimas, jog užsienio valstybėje sudaryta vedybų ar sugyventinių sutartis gali būti įregistruota Vedybų sutarčių registre, jeigu vedybų ar sugyventinių sutartyje nurodytas bent vienos iš šią sutartį sudariusių šalių asmens kodas, suteiktas Lietuvos Respublikos gyventojų registro, viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui ‒ užtikrinti šiame registre tvarkomų duomenų tikslumą ir autentiškumą ‒ įgyvendinti.
Vadovaujantis ESTT praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis.
Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad Nuostatų 67 punkte įtvirtinta sąlyga yra netaikytina nagrinėjamoje byloje, nes ši sąlyga yra draudžiama pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį. Todėl ginčytas sprendimas, priimtas remiantis Nuostatų 67 punktu, panaikintas kaip neteisėtas, ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.
Administracinė byla Nr. eA-6-662/2026
LVAT inf.
