Nors mokytojų atlyginimai pastaraisiais metais sparčiai augo, Lietuvos mokykloms vis dar sudėtinga pritraukti talentingiausius jaunus specialistus. Be to, pusė jaunų pedagogų svarsto palikti profesiją vos po kelerių darbo metų. Kodėl taip yra? Ar problema vis dar yra per maži atlyginimai, ar šiandien svarbesni kiti mokytojo profesijos aspektai?

Daugelį metų viešojoje erdvėje mokytojų atlyginimai buvo laikomi kone pagrindiniu atsakymu į didžiąją dalį švietimo problemų. Ir tam buvo priežasčių – Lietuvos pedagogų atlygis ilgą laiką atsiliko nuo kitų aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų pajamų, profesija prarado patrauklumą, o naujų žmonių pritraukti tapo sudėtinga. Tačiau šiandien situacija atrodo kitaip.

Vidutinė mokytojo alga vien 2022–2025 m. paaugo beveik 50 proc. Šiais mokslo metais, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teigimu, mokytojai vidutiniškai uždirba apie 1878 eurus „į rankas“. Tai yra apie 25 proc. daugiau už vidutinį atlyginimą šalyje, tačiau Lietuva yra įsipareigojusi pasiekti, kad pedagogų vidutinis atlygis būtų 30 proc. didesnis už šalies vidutinį darbo užmokestį.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) taip pat palygino, kiek mokytojai skirtingose šalyse uždirba palyginti ne su bendru šalies vidurkiu, bet tik su tais gyventojais, kurie turi aukštąjį išsilavinimą. Pagal šį palyginimą Lietuvos rodikliai buvo vieni geriausių tarp tirtų šalių.

Naujausiais EBPO duomenimis, Lietuvos mokytojų atlyginimai 2022 m. sudarė apie 89 proc. kitų aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų pajamų. Tai yra tiek pat, kiek, pavyzdžiui, Suomijoje ir Lenkijoje, tačiau daugiau nei Nyderlanduose (apie 85 proc.), Prancūzijoje (82 proc.), Austrijoje (82 proc.)

Šio rodiklio EBPO šalių vidurkis yra taip pat mažesnis už Lietuvos ir siekia 86 proc. Mažesnį sąlyginį atlygį gauna ir mūsų kaimynių pedagogai. Estijoje vidutiniškai mokytojai uždirba 87 proc. vidutinio aukštąjį išsilavinimą turinčio darbuotojo dydžio algą, o Latvijoje – 77 proc.

Mokytojų trūkumo problema nemažėja

Nors mokytojų atlyginimai pastaraisiais metais augo sparčiai ir netgi pagal santykinį dydį lenkia daugelį šalių, mokykloms vis dar sudėtinga pritraukti naujų specialistų, ypač matematikos, fizikos, chemijos, informatikos ir kitų tiksliųjų mokslų mokytojų. Be to, reikšminga dalis jaunų pedagogų profesiją palieka vos po kelerių darbo metų.

EBPO TALIS 2024 m. tyrimo duomenimis, beveik pusė jaunesnių nei 30 metų Lietuvos mokytojų svarsto galimybę palikti profesiją per artimiausius penkerius metus. Tai vienas prasčiausių rodiklių tarp tyrime dalyvavusių šalių.

„Nenuostabu, kad nepavykstant pritraukti ir išlaikyti į sektorių naujų talentingų mokytojų, sudėtinga pasiekti proveržį ir vaikų gebėjimuose. PISA tyrimai rodo, kad nuo 2006 iki 2022 metų Lietuvos penkiolikmečių matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų rezultatai reikšmingai negerėjo. Tuo metu kitos šalys – nepaisant panašaus ar net mažesnio algų dydžio – demonstruoja žymiai geresnius rezultatus. Estija tapo stipriausia Europos švietimo sistema, Suomija išliko tarp lyderių, o Lenkija ir Latvija taip pat lenkia Lietuvą pagal mokinių gebėjimus“, – atkreipia dėmesį Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1“ vadovė.

Kylant karjeros laiptais atlyginimas auga nuosaikiai

Statistika rodo, kad vien bazinio atlyginimo didinimas savaime nesukuria stipresnės švietimo sistemos, į kurią norėtų ateiti nauji specialistai. Itin svarbu ir mokytojų karjeros modelis.

Remiantis EBPO duomenimis, Lietuvoje mokytojų atlyginimo augimas kylant karjeros laiptais yra santykinai mažas. 2022 m. duomenimis, mokytojo atlyginimas nuo karjeros pradžios iki aukščiausios pakopos Lietuvoje padidėja maždaug 31 proc. Tuo metu EBPO šalyse šis augimas vidutiniškai siekia apie 67–68 proc., o kai kuriose Europos Sąjungos šalyse viršija 70 proc.

„Viena vertus, geras startinis atlyginimas yra svarbu. Kita vertus, dėl tokios sistemos naujas mokytojas šiandien dažnai nemato aiškios perspektyvos, kad jo profesinis augimas, priešingai nei daugelyje kitų sektorių, vėliau reikšmingai keistų jo atlyginimą“, – sako L. Masiliauskaitė.

Be to, šiuo metu atlyginimo augimas daugiausia priklauso nuo stažo, darbo krūvio ir kvalifikacinių kategorijų, o ne nuo individualios iniciatyvos ar pasiektų rezultatų.

„Tai prieštarauja kitose srityse vyraujančiai logikai, kai atlyginama ne tik už atidirbtus metus, bet ir už pasiektus rezultatus ar parodytą iniciatyvumą“, – pastebi L. Masiliauskaitė.

Atlygio sistema nepakankamai reaguoja į mokytojų trūkumą

Įdomu tai, kad atlygio sistema Lietuvoje per menkai atspindi skirtingus mokytojų darbo profilius, specializacijas ir darbo rinkos poreikius. Lietuvoje mokytojo bazinis atlygis iš esmės mažai priklauso nuo to, kokioje ugdymo pakopoje jis dirba, kokios specializacijos reikalauja jo dalykas ar kiek sudėtinga pritraukti konkrečios srities mokytojų. Todėl situacijose, kai tam tikrų dalykų mokytojų itin trūksta, atlygio sistema ne visada tampa veiksmingu įrankiu juos pritraukti ir išlaikyti.

EBPO duomenimis, daugelyje šalių mokytojų atlyginimai dažnai didėja kylant ugdymo pakopai, nes keliami aukštesni mokytojų išsilavinimo reikalavimai, o kai kurių dalykų mokytojai – IT specialistai, fizikai, chemikai – turi daug alternatyvų dirbti privačiame sektoriuje.

„Be abejo, kiekviena ugdymo pakopa reikalauja specifinių žinių, įgūdžių ir atsakomybės. Tačiau kai tam tikrų specializacijų mokytojų itin trūksta, mokyklų vadovai galėtų turėti daugiau laisvės nustatyti atlyginimą priklausomai nuo specialistų trūkumo ar darbuotojo kompetencijų“, – sako L. Masiliauskaitė.

Šių metų vasarį Nacionalinės švietimo agentūros užsakymu paskelbta analizė rodo, kad per penkerius metus Lietuvai gali trūkti daugiau nei 4000 dalyko mokytojų, tuo metu priešmokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojų bus parengta daugiau nei reikia.

Reikia daugiau personalo valdymo

Svarbų vaidmenį pritraukiant mokytojus atlieka ir darbo sąlygos mokyklose. Tyrimai rodo, kad jaunų mokytojų sprendimą likti profesijoje lemia ne vien atlyginimas, bet ir tai, kokioje aplinkoje jie pradeda dirbti – ar gauna mentorių, ar turi pakankamai laiko pasiruošti pamokoms, ar mokykloje pakanka švietimo pagalbos specialistų, ar vadovai geba spręsti konfliktus ir kurti stabilią darbo aplinką.

„Lietuvoje, mūsų žiniomis, yra vienetai mokyklų, kurios turi žmones, atsakingus už personalo valdymą, motyvaciją ir emocinę aplinką. Tik pastaruoju metu garsiau kalbama, ar naujas mokytojas gauna mentorių, ar turi laiko pasiruošti pamokoms, kaip jis jaučiasi mokykloje, ar užtikrinama tinkama vidinė komunikacija ir t. t.“, – atkreipia dėmesį L. Masiliauskaitė.

Įtakos turi prasta reputacija

Neigiamos įtakos mokytojų pritraukimui ir išlaikymui mokyklose turi ir visuomenės nuostatos apie švietimo sektorių. Lietuvos reputacijos indeksas rodo, kad vos 10 proc. visuomenės mano, kad Lietuvos švietimo reputacija yra gera. Rekomenduojančių savo artimiesiems dirbti švietimo sektoriuje yra 29 proc.

„Taip yra todėl, kad žiniasklaidoje apie švietimą labai dažnai kalbama tik politinių įvykių kontekste. Per mažai matome mokytojus kaip savo srities ekspertus, girdime ir daug mitų apie mokytojo profesiją. Dažnai kalbama apie senstančią mokytojų bendruomenę, tačiau per mažai – apie jaunus mokytojus, mokyklas, kuriose gera dirbti, ir mokytojus, kurie turi galimybių inovuoti, keliauti, tobulėti savo srityje bei būti gerbiamais profesionalais“, – sako L. Masiliauskaitė.

Ką Lietuva galėtų daryti kitaip?

Siekiant, kad augantys atlyginimai padėtų pritraukti naujų specialistų, svarbu daugiau dėmesio skirti ir mokyklų vadybai, mokytojų profesinei pagalbai, lankstesnei pedagogų karjeros sistemai.

„Visų pirma, reikėtų daug atidžiau rinkti ir analizuoti duomenis, kad matytume, kurios mokyklos geriau geba išlaikyti gerą mokytojų emocinę būklę, motyvaciją ir jaunus mokytojus. Tokias praktikas reikėtų identifikuoti ir plėsti“, – siūlo L. Masiliauskaitė.

Tarptautinė praktika rodo, kad stipriausios švietimo sistemos išsiskiria ne tik finansavimu, bet ir gebėjimu kurti stiprią profesinę aplinką mokytojams. Estijoje mokyklų vadovai gali lanksčiau priimti sprendimus dėl papildomų atsakomybių ir atlygio, Suomijoje didelis dėmesys skiriamas mokytojų atrankai ir pasirengimui profesijai, o Airijoje – jaunų pedagogų įvedimui į darbą ir pagalbai pirmaisiais darbo metais.

„Daugeliui šių dalykų įgyvendinti nėra būtini nacionaliniai sprendimai. Iniciatyvos gali imtis pačios mokyklos, savivaldybės ir jų merai. Pastarieji skirsto švietimo biudžetą, skiria mokyklų vadovus ir kelia jiems tikslus. Merai taip pat gali nustatyti papildomas paskatas mokytojams bei rinkti duomenis apie emocinę atmosferą mokyklose“, – vardija L. Masiliauskaitė.

Galiausiai, teigia ji, būtina nuosekliai stiprinti ir bendrojo ugdymo sektoriaus bei mokytojo profesijos reputaciją.

„Svarbu viešai rodyti ne tik sistemos problemas, bet ir tai, kas joje veikia: stiprius mokytojus, sėkmingas mokyklas, jaunų pedagogų karjeros istorijas. Kitaip tariant, švietimo sektoriui reikia ne reklaminės kampanijos, o nuoseklaus, faktais ir realiais pavyzdžiais grįsto kalbėjimo apie mokytoją kaip aukštos kompetencijos profesionalą, o mokyklą – kaip modernią ir ambicingą darbo vietą“, – sako „Švietimas #1“ vadovė.

Apie „Švietimas #1“

VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.