Organų donorystė – tai dalelės savo kūno dovanojimas kitam žmogui, taip suteikiant jam viltį pasveikti ir sugrįžti į normalų gyvenimą. Tai kilnus poelgis, tačiau svarbu nepamiršti, kad kol recipiento šeima džiaugiasi, kad jų artimasis gavo antrą šansą į gyvenimą – donoro šeima patiria skausmą ir liūdi dėl mirusio giminaičio.

Sunkumų donoro artimiesiems kyla ir tą akimirką, kai reikia priimti lemtingą sprendimą – padovanoti organus donorystei, ar ne. Tokiu metu labai daug kas priklauso nuo mirusiojo valios, tačiau dažnu atveju artimieji nežino ko būtų norėjęs mirusysis, o tai dar labiau apsunkina pasirinkimą ir dažnai priveda prie nepritarimo dovanoti organus.

Apsispręsti tokią akimirką labai padeda kada nors turėtas pokalbis apie organų donorystę, o dar labiau – aiškiai ir tvirtai išreikštas pritarimas – Donoro kortelė. Tačiau Lietuvoje ją turi tik kiek daugiau nei 40 tūkst. žmonių – tai vos 1,43 proc. visos šalies populiacijos. Nuo 2000 m., kuomet buvo įteisinta Donoro kortelė, tik septyni mirusieji turėjo Donoro kortelę.

Kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, pasirinkimą artimiesiems itin palengvina numanomo sutikimo donorystės modelis, kuris šiuo metu yra taikomas didžiojoje dalyje Europos valstybių. Tuo tarpu Lietuva ir dar septynios šalys naudoja informuoto sutikimo donorystės modelį.

Modelių skirtumai

Pagal Lietuvoje šiuo metu taikomą organų donorystės modelį, žmogus, norintis po mirties tapti potencialiu organų donoru, turi pasirašyti sutikimą ir gauti Donoro kortelę. Tokį sutikimą galima pasirašyti Nacionalinio transplantacijos biuro organizuojamuose renginiuose, vaistinėse, gydymo įstaigose arba internetu.

Tuo tarpu pagal numanomo sutikimo donorystės modelį visi šalies piliečiai yra laikomi potencialiais organų donorais, nebent išreiškė nesutikimą. Svarbu suprasti, kad žmogaus pasirinkimas šiuo atveju išlieka svarbiausias – visuomet yra paliekama galimybė rinktis – sutikti arba nesutikti, o prireikus ir pakeisti nuomonę.

„Lietuvai numanomo sutikimo organų donorystės modelis galėtų būti naudingas, tačiau pirmiausia svarbu visuomenei pateikti kuo daugiau informacijos apie šį modelį, atsakyti  į klausimus, paaiškinti jo privalumus ir tai, kad šis modelis tikrai neatima galimybės rinktis – kiekvienas asmuo pats asmeniškai nuspręs ar nori pritarti donorystei, ar ne“, - teigia Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM direktorius Artūras Bagotyrius.

Be to, tiek informuoto, tiek numanomo sutikimo atveju yra prašoma ir artimųjų raštiško sutikimo. Tai reiškia, kad pokalbiai su artimaisiais išlieka be galo svarbūs.

Numanomas sutikimo modelis tarsi panaikina barjerą tiems asmenims, kurie palaiko organų donorystę, bet dėl tam tikrų priežasčių neturi laiko užpildyti raštiško sutikimo. Tai padeda ir netekties akimirką artimiesiems apsispręsti dėl organų dovanojimo – jeigu asmuo būdamas gyvas neišreiškė nepritarimo, vadinasi jis organų donorystę palaiko ir neprieštarauja, kad jo organai būtų padovanoti

Organų donorystės lyderės – Ispanija ir Kroatija

Šiuo metu pagal organų donorystės statistiką Europoje pirmauja Ispanija ir Kroatija. Pastarojoje šalyje efektyvių donorų skaičius 1 mln. gyventojų 2021 m. siekė 29,5, o Ispanijoje – net 40,3.

Abi šalys taiko numanomo sutikimo organų donorystės modelį – Ispanija nuo 1979 m., Kroatija – nuo 1988 m. Tiesa, abiejose šalyse donorų skaičius augti pradėjo tik tada, kai buvo patobulinta donorystės ir transplantacijų infrastruktūra.

Ispanijoje buvo įkurta nacionalinė organizacija, kuri koordinuoja donorystės ir transplantacijos procesus. Remiantis 2018 m. atlikta apklausa, net 75 proc. apklaustų ispanų sutiktų padovanoti savo organus donorystei po mirties ir net 62 proc. sutiktų padovanoti savo artimojo organus donorystei tuo atveju, jei mirusiojo valia būtų nežinoma.

Tuo tarpu Kroatijoje donorų skaičiaus didėjimas pastebėtas tada, kai kiekvienoje ligoninėje atsirado transplantacijų koordinatoriai. Nuo 2008 iki 2011 m. Kroatijoje donorinio organo laukimo laikas sumažėjo net 37 proc.

Šioje šalyje taip pat daug dėmesio yra skiriama pokalbiams su šeima po artimojo mirties. Prireikus artimiesiems yra suteikiama psichologo pagalba.

Išskirtinis pavyzdys – D. Britanija

2020 m. D. Britanijos Anglijos provincijoje įsigaliojo naujas įstatymas pagal kurį buvo įteisintas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Kitos provincijos: Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija šį modelį pradėjo taikyti dar anksčiau.

Vasario mėnesį Lietuvos inkstų fondo organizuotoje konferencijoje „Pakaitinis inkstų gydymas 2022: pirmiausia apie transplantaciją“ teisės akto pakeitimų projekto vadovas Phil‘as Walton‘as pristatė ir išsamiai papasakojo apie Anglijos ir apskritai D. Britanijos kelionę iki naujojo modelio įsigaliojimo.

„Donorystės ir transplantacijos procesų infrastruktūros pokyčiai visoje šalyje prasidėjo 2008 m. Nuo 2009 iki 2019 m. net 24 proc. sumažėjo recipientų laukimo laikas ir 49 proc. padaugėjo atliekamų transplantacijų“, - pasakojo P. Walton‘as.

D. Britanijoje buvo apmokomi nauji specialistai – ypač pacientus prieš ir po organų transplantacijų prižiūrinčios seselės, kurios neretai kalbėdavosi ir su artimaisiais apie donorystę, atsakydavo į jų klausimus. Buvo didinimas ir pasitikėjimas sveikatos sistema apskritai, žmonės buvo raginami klausti ir domėtis.

„Nors visi procesai ėmė vykti efektyviau, donorų skaičius išaugo, artimieji vis dažniau sutikdavo padovanoti organus – raštiškų sutikimų organų donorystei skaičius nepadidėjo. Dėl to nusprendėme, kad tokiu atveju tinkamiausias yra numanomo sutikimo modelis.

Skatinome visuomenę kalbėtis, išreikšti savo valią – ar nori būti donoru, ar ne. Tai skatina diskusiją ir netekties akimirką artimiesiems yra lengviau pasirinkti, nes vėliau negraužia sąžinė, kad pasirinko netinkamai“, - sakė P. Walton‘as.

Vienas pagrindinių privalumų, anot P. Walton‘o, yra tas, kad įvairios žmonių grupės, prie kurių anksčiau buvo sunku prieiti organų donorystės klausimais, pačios ėmėsi diskusijos.

Įvairių tikėjimų ir pažiūrų žmonių grupės norėjo išsiaiškinti kaip naujas įstatymas pakeis jų gyvenimus, ar jų religija palaiko organų donorystę, kaip bus su specialiomis laidojimo tradicijomis jei žmogaus organai bus paimti donorystei.

„Tai leido aktyviau komunikuoti ir atsakyti į įvairius žmonėms kylančius klausimus“, - teigė P. Walton‘as.

Įdomu tai, kad kitaip nei kitose numanomo sutikimo modelį taikančiose valstybėse, D. Britanijoje neatsisakė Donoro kortelių. Čia kiekviena religinė grupė turi specialiai jiems skirtą kortelės dizainą, kuri reprezentuoja ne tik jų pasirinkimą, bet ir jų religiją.

Taip pat nors visi, kurie neišreiškia nesutikimo yra laikomi donorais, dėl to, kad buvo paliktos Donoro kortelės – žmonės gali išreikšti ir pritarimą specialioje programėlėje arba išreikšti nesutikimą.

Viskas priklauso nuo žmonių geranoriškumo

Šiuo metu Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia 302 žmonės: 61 inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 37 širdies, 6 plaučių, 5 širdies ir plaučių komplekso, 42 kepenų, 149 ragenų transplantacijos.

Svarbu suprasti, kad organų donorystė yra paremta žmonių geranoriškumu – jei nebūtų sutikimų, nebūtų ir išgelbėtų gyvybių. Organo transplantacijos labai netikėtai gali prireikti bet kuriam žmogui, organai gali susirgti po įvairių ligų komplikacijų, traumų, apsinuodijimų ir t.t.

Organų transplantacijos suteikia viltį pasveikti, dauguma transplantacijos sulaukusių žmonių transplantacijos dieną vadina antruoju gimtadieniu.

Šiuo metu Lietuvoje donorais gali tapti visi pilnametystės sulaukę asmenys, kurie išreiškia sutikimą ir gauna donoro kortelę. Užpildyti prašymą galima internetu – ntb.lt svetainėje, taip pat visose gydymo įstaigose ir „Camelia“, „Eurovaistinės“ bei „Gintarinės vaistinės“ vaistinėse.