Ar žinote jausmą, kuomet ima skaudėti dantį? Ypač, kai jo nervas – atviras. Panašiai jaučiasi ir moterys, auginančios sutrikusio intelekto vaikus.

Pradžioje – nusivylimas ir baimė, vėliau – su skausmu sumišusi meilė, po to – vienatvė dviese, ir pagaliau suvokimas, jog kaktomuša susidūrei su amžina vaikyste. Mat tokie žmonės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, visą gyvenimą lieka vaikais, kurių negalima palikti vienų ir kuriems reikia nuolatinės priežiūros.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Jonavos viltis“ tarybos pirmininkė Olga Traskauskienė, pati auginanti neįgalią 30 metų dukterį, sako, kad dažniausiai neįgalaus vaiko susilaukusios mamos lieka vienos – vyrai šios naštos kartu neneša.

Todėl socialdemokratės O.Traskauskienės vadovaujama organizacija „Jonavos viltis“ siekia ne tik organizuoti užsiėmimus neįgaliesiems, tačiau kartu į veiklą įtraukti ir jų mamas.

-Olga, pati auginate 30 metų dukterį. Ar taip pat esate vieniša?

-Ne. Dėkoju Dievui už tai, kad mano vyras yra toks, koks yra, ir dukterimi mudu rūpinamės drauge. Jei ne vyras, kažin, ar galėčiau tiek laiko skirti savo darbui, tiek laiko atiduoti kitoms neįgalioms šeimoms.

Kodėl vyrai palieka šeimas, atsakyti nėra taip sunku. Juk ne veltui sakoma, kad moteris turi motinystės instinktą, o vyras – tik tėvystės jausmą. Vyrai neišlaiko išbandymų, negali susitaikyti su tuo, kad moteris daug laiko ir dėmesio skiria neįgaliam vaikui. Tokia, deja, yra realybė.

-Visuomenė, matyt, irgi ne visada supranta, su kokiomis bėdomis susiduria tokius vaikus, o vėliau – ir suaugusius prižiūrintys artimieji?

-Žinoma, kad ne. Manau, kad visuomenėje dar užsilikęs sovietmečio „palikimas“ – nuomonė, kad tokių žmonių visuomenėje nėra, arba tokius vaikus auginti gėda. Todėl net iki šiol kai kurios šeimos su savo rūpesčiais lieka vienos – nelanko neįgaliesiems skirtų užsiėmimų. Ir tikrai be reikalo. Kiekvienam žmogui – sveikam ar neįgaliam – reikalinga socializacija, žmogaus ryšys su žmogumi, o jo uždaryti tarp keturių sienų paprasčiausiai negalima.

Neįgalūs žmonės, sutrikusio intelekto žmonės nori bendrauti, kurti, keliauti, pažinti pasaulį. Žinoma, bendrauti su jais reikia tam tikrų žinių, patirties. Tarkim, ne kiekvienam į rankas gali duoti žirkles, adatą. Jie gali susižaloti, jiems gali kilti agresijos protrūkis.

Tačiau mes per užsiėmimus daug kuriame, važiuojame, bendraujame. Vyriausias mūsų vaikas – 67 metų vyras. Mes juos visus vadiname vaikais.

Nesvarbu, kiek žmogui metų, tačiau sutrikusio intelekto neįgalusis savo mąstymu ir požiūriu bemaž niekada nepralenks 4-5 metų vaikų. Darbas, gyvenimas su tokiais žmonėmis – jausmas, kad patekai į amžiną vaikystę. Jie – tokie patys, kaip mes. Turintys jausmus, pojūčius, tikėjimą, pasaulio supratimą. Skirtumas tik tas, kad jie niekada neužauga.

Kaip ir minėjau, jiems bendravimas yra būtinas. Mokslininkų įrodyta, kad žmonių, turinčių psichikos sveikatos problemų, ligos simptomai gali paūmėti dėl to, kad trūksta bendravimo, socialinių įgūdžių. Negalią turinčiam žmogui pirmiausia ir labiausia reikalinga bendrystė. Mūsų bendrijos veikla – tai globos forma, apimanti sutrikusio intelekto žmonių ugdymą, veiklą ir tarpusavio bendravimą. Sutrikusio intelekto žmonėms tarpusavio bendravimas lygiai toks pat svarbus, kai ir visiems kitiems žmonėms. Turėdami galimybę bendrauti, jie nuoširdžiai dalijasi su kitais savo džiaugsmu, liūdesiu, norais. 

-O bendrijos ateities planai – kokie?

-Visų pirma, mums būtina turėti didesnes patalpas. Į savo užsiėmimus stengiamės įtraukti ir mamas, nes ne tik neįgaliesiems, bet ir jų mamoms reikalingas bendravimas su panašaus likimo žmonėmis.

Artimiausiu metu laukiame tarybos narių pritarimo, kad patalpos mums būtų suteiktos. Kol kas glaudžiamės mažame kambarėlyje, o šiuo metų mūsų bendrijoje yra 111 narių.

Antra – sieksime, jog Jonavoje atsirastų laikinos globos kambarys, kur mamos galėtų palikti neįgaliuosius tada, kai pačioms tenka, tarkim, gulti į ligoninę ar išvykti. Dažnai jos vaikų tiesiog neturi kur palikti.

Dažniausiai su tokia problema susiduria mamos, vienos auginančios neįgalius suaugusius vaikus.

Daugelis tėvų, auginančių proto negalią turinčius asmenis, nedirba arba yra  pensininkai. Tokios šeimos neįgalaus vaiko priežiūrai skiria 24 valandas per parą. Tai fiziškai ir psichologiškai sekina šeimą. 

Akivaizdu, kad tokiai šeimai ir jos nariams būtina pagalba. Mamoms norisi bendrauti, pasidalinti problemomis, žiniomis, sprendimo būdais.

Tokių šeimų galimybė gyventi įprastą gyvenimą priklauso nuo pagalbos, kurią jie gauna bendrijoje. Turėdami erdvesnes patalpas darbuotojai nuolatines paslaugas galėtų teikti ne tik neįgaliesiems, bet ir šeimos nariams.

Visų užimtumo krypčių tikslas – suteikti šiems žmonėms nuolatinę galimybę lavintis ir socialiai prisitaikyti prie aplinkos. Mūsų tikslas - organizuoti savo veiklą taip, kad neįgalus žmogus atsikėlęs  ryte su noru skubėtų  pas mus.

Užs. Nr. 005