Baimė yra aukšta, tarsi Čikagos ar Niujorko dangoraižiai. Lipti į savo baimę baisu, nes yra žmonių, kurie bijo aukščio. Bijo, kad lipdami nukris. Nukris, ir tada praras darbą, už kurį tegauna mažiau, nei minimalų darbo užmokestį. Tada nebus už ką nusipirkti to, kas būtina – duonos, pigiausių dešrelių su „E“, tepaus riebalų mišinio vietoje sviesto.

Kartais sužinai dalykų, kurie atrodo nesuvokiami sveiku protu. Ir būna darbdavių, kurie, prisidengdami kilniais reikalais, elgiasi lyg paskutiniai niekšai.

Tokia situacija yra susiklosčiusi ir vienoje rajono įstaigoje. Vadinti to įstaiga galbūt ir nėra labai teisinga – tai didelis padalinys, kuriame kasdien būna bent po kelis tūkstančius žmonių.

Šiame padalinyje dirbančios valytojos valo tokius plotus, už kuriuos turėtų gauti bent valstybės nustatytą minimalų darbo užmokestį. Vienam žmogui tenkantys plotai skaičiuojami ne vienu, o keliais šimtais kvadratinių metrų. Tačiau valstybei minimalų darbo užmokestį pakėlus, darbdaviai ėmė ir sumažino valytojoms darbo valandas. Žinoma, nesumažino valomų plotų. Ir moterys uždirba maždaug 700 litų “ant popieriaus”.

Kalbama, kad buvo visko: ir pykčio, ir aplinkiniams reiškiamo nepasitenkinimo ir, žinoma, apmaudo. Matyt, būta ir ašarų. Net pokalbio su darbo inspekcija. Tačiau šios verdiktas nebuvo palankus – svarbiausia darbo valandos, o valymo plotams nėra numatyta jokių normatyvų.

Tačiau kai kalba pasisuko apie šios problemos viešinimą, moterys pabūgo kalbėti, net ir neįvardydamos savo pavardžių.

Šios temos išties yra trapios, ir per akimirką gali sudužti, gali nukristi, kaip stiklinė. Nes gal geriau žvirblis saujoj, nei nuosavas orumas. Antra vertus, ta baimė ir suprantama. Nes orumo nepavalgysi ir ant duonos neužtepsi. Ir tai – be jokios ironijos.

Bet pikta - ir dėl baimės, ir dėl to, kad tai vyksta.