Prieš daug metų teko nuomoti butą. Dėl susitikimo sutariau telefonu, bet kai pro langą pamačiau ateinančius žmones – tamsesnio gymio vyrą, moterį ir, berods, du mažus vaikus, pirmoji mintis buvo net neatidaryti durų. Net ir nežinau, kodėl. Bet duris tąsyk atidariau. Pamaniau, kad nelabai gražu būtų neatidaryti. Tokia buvo pirmoji mano „gyva“ pažintis su pabėgėliais.

Jauna sutuoktinių pora buvo atvykę iš Afganistano. Tiesa, susipažinę jau Lietuvoje, čia sukūrę šeimą, čia susilaukę vaikų.

Pasibaigus integracijos periodui, jiems reikėjo susirasti kur gyvens toliau. Jiems reikėjo ne tik išsinuomoti butą, tačiau ir jame deklaruoti savo gyvenamąją vietą.

Jei atvirai – nebuvo labai ramu, bet sutikau. Taip bute ir apsigyveno jauna šeima su, berods, dviem vaikais.

Kiek vėliau sužinojau ir visą jų istoriją, vyras nemažai pasakojo apie gyvenimą Afganistane, apie talibų režimą, apie tai, ką teko patirti ir išgyventi.

Žmona kalbėjo apie moralinius dalykus – ištikimybę ir meilę sutuoktiniui, apie tai, kad nuogą kūną dera rodyti tik jam ir to nedera daryti, pavyzdžiui, paplūdimyje. Šeimoje buvo ir problemų – sunkiai sirgo jų mažametė duktė, mergaitei teko iškęsti kelias širdies operacijas.

Tiek ji, tiek jis - gražūs, teisingi,tvarkingai žmonės. Kurį laiką pati svarsčiau – iš kur atsiranda ta baimė – neatidaryti durų? Nežinau iki šiol.

Šią istoriją kažkodėl prisiminiau vakar, į Lietuvą atvykus vadinamiems pirmiesiems pabėgėliams.

Kol jų nebuvo, pabėgėlių tema tebuvo tik skaičiai ir tik statistika. Vakar statistika tapo veidais – į Lietuvą iš Irako atvyko jauna šeima su mažamečiais vaikais.

Jie nesiskiria nuo mūsų. Jie taip pat nori, kad saugiai augtų jų vaikai, kad jie ramiai miegotų naktimis ir kad nebūtų karo.

Nė vienas iš mūsų nenorėtume pabėgėlių likimo.

„Koks jausmas palikti savo šalį, savo artimus žmones ir nežinoti, ar kada nors galėsi grįžti?“ – tada, prieš jau nemažai metų klausiau mano namuose apsigyvenusio afganistaniečio. Mat jis iš šalies pabėgo būdamas dvidešimties metų.

“Išvažiavau į universitetą, kuriame studijavau mediciną, ir namo nebegrįžau. Pasislėpiau, o paskui pasitraukiau iš šalies. Mat talibai sparčiai ėmė brautis į sostinę ir siekė užimti valdžią. Išsilavinusiems taikiems žmonėms kito kelio nebuvo. Tik bėgti. Afganistanas visada liks mano tėvynė, aš visada norėsiu tai šaliai padėti”, - pasakojo vyras.

Klausytis jo istorijos ramiai – neįmanoma. Ji jautri, kaip atviras danties nervas. Po kelių metų jis sužinojo, kad jo artimieji – gyvi, tik kelis mėnesius tėvą kankino talibai.

Tikiu, kad tokia pat jautri yra ir vakar į Lietuvą atvykusių pabėgėlių istorija.

Tėvynę palikti yra sunku. Atvirai tariant, aš nelabai galiu to įsivaizduoti – jei tektų išvykti? Ne savo noru. Kas tada? Kaip vaikai? Kaip draugai? Kaip įpročiai? Kaip reiktų gyventi ne čia?

Todėl mums „naujųjų pabėgėlių“ atvykimas – dar vienas egzaminas: priimti šiuos žmones į Lietuvą taip, kaip mus pačius priėmė anglijos, amerikos ir airijos. Ir atverti jiems savo namų - Lietuvos - duris.

Jurgita Lieponė

V.Balkūno, R.Kuliavo nuotr.