Spalio 4-ąją švenčiama Pasaulinė gyvūnų globos diena. Lietuvos muitinėje gyvūnai yra neatsiejama bendruomenės dalis. Nors plačiausiai žinomi tarnybiniai šunys, talkinantys pareigūnams kovojant su kontrabanda ar ieškant narkotikų, čia vietos atsiranda ir kitiems keturkojams bičiuliams – ne tik darbštiems, bet ir tiesiog mylimiems.

Neseniai Kauno krovinių posto „Centras“ automobilių stovėjimo aikštelėje pareigūnai nustebo išgirdę dviejų mažų kačiukų kniaukimą. Vienas jų buvo užlindęs už automobilio rato, tačiau pastebėtas paspruko ir dingo, o kitas – pasislėpęs po variklio dangčiu – atsargiai muitininkų ištrauktas – netikėtai tapo dienos herojumi. Mažylis rado šilumą pareigūnės Jolantos Bubulienės glėbyje, po kurios automobiliu ir slėpėsi. Visą dieną kartu leidę tarnybą, jie greitai tapo neišskiriamais draugais, o katinėlis sulaukė simbolinio vardo – Muitas. Šiandien jis jaukiai gyvena naujuose namuose ir džiugina savo globėją, pripildydamas namus meile ir švelnumu.

Dar viena ne mažiau ypatinga istorija – iš Lavoriškių kelio posto, kur 18 metų darbavosi „tarnybinė“ katė Aldona. Kadaise į šiukšlių dėžę išmestą mažylę surado posto darbuotojas, o priglausta pamestinuke pradėjo rūpintis visi pareigūnai. Katė greitai tapo tikra posto gyventoja ir net savotiška pareigūnė – rytais kolegoms atnešdavo „dovanų“, o eidama pro laukiančių automobilių eilę būtinai sulaukdavo dešrelės ar paglostymo. Senjorė Aldona uždarius kelio postą turėjo net savo kambarį, kur mėgavosi ramesne kasdienybe, o kiekviena pamaina ją lepino specialiu maistu ir skanėstais. Tiesa, pastaraisiais metais katė apako, apkurto ir prieš pora savaičių išėjo ir nebegrįžo.

Tačiau bene ypatingiausia – Muitinės mokymo centre gyvenančios kalytės Belos istorija. Šešerius metus skaičiuojanti Bela čia atsirado prasidėjus Rusijos-Ukrainos karui, kai Muitinės mokymo centre buvo priglausti nuo karo bėgę ukrainiečiai. Kartu su jais iš karo zonos atkeliavo ir ši mažutė. Ukrainietėms moterims išvykus į Norvegiją, Belos pervežimas pasirodė itin sudėtingas, todėl šunytė liko Lietuvoje. Ją priglaudė Muitinės mokymo centro darbuotoja Sandra Žičkuvienė, o pačiam centrui Bela tapo antraisiais namais.

Kiekvieną darbo dieną Bela drauge „eina į darbą“, kursantai ir darbuotojai ją vadina savo kolege, o šunytei net buvo pasiūta muitininkės uniforma. Draugiška, bendraujanti ir visų mylima Bela tapo neoficialia centro ambasadore, be kurios kasdienybės jau nebeįsivaizduoja nei kolegos, nei mokymų dalyviai.

Šios istorijos liudija, kad Lietuvos muitinė – tai ne tik pareigos ir atsakomybė, bet ir bendruomenė, kurioje gyvūnai randa šilumą, globą ir vietą šalia žmonių. Jie praturtina pareigūnų kasdienybę, stiprina bendrystę ir primena, kad rūpestis bei draugystė – tokie pat svarbūs kaip ir tarnyba.

LR muitinės inf.