Kai jonavietei Rasai Stasiškei buvo trylika metų, ji kartu su klasės draugais pirmą kartą apsilankė tuometiniuose vaikų globos namuose. Pamatytas vaizdas ir emocija buvo stiprūs – tokie stiprūs, kad nepaleido ilgus metus. „Tėvams, sugrįžusi į namus, ramybės nedaviau daug metų. Pamenu, jau vėliau vaikučiai apsikabindavo kojas ir sakydavo: būk mano mamytė. Visada kirbėjo mintis, kad iš globos namų aš turiu pasiimti bent vieną vaiką“, – sako Rasa.

Šiandien ji – Jonavos socialinių paslaugų centro budinti ir nuolatinė globėja. Dabar jos namuose auga šeši vaikai, o neseniai jų buvo aštuoni. Be to, niekada nežinai, kada sulauksi skambučio, kad reikia priimti dar vieną vaiką – budinčio globėjo durys atviros kasdien ir bet kuriuo paros metu.

„Pati turiu dvi dukras, dabar jos jau suaugusios. Visada norėjau, kad mūsų šeimoje gyventų ir berniukas. Taip pradėjau globoti berniuką, kuris į mūsų namus atkeliavo iš vaikų globos namų. Paskui atsirado bendruomenės, susipažinau su kitais globėjais. Man pasiūlė laikinai pagloboti dar vieną vaiką, tada – kitą, kol savo problemas susitvarkys tėvai ir vaikai galės grįžti į šeimas. Taip visa tai ir prasidėjo, o vėliau tapo gyvenimo būdu“, – pasakojo R. Stasiškė.  

– Rasa, kiek vaikų šiuo metu gyvena jūsų namuose?

– Turiu tris nuolatinius ir tris laikinus globotinius. Kiek seniau buvo dar dvi mergaitės, tad iš viso aštuoni. Tačiau jos jau grįžo pas tėtį.

– Kokio jie amžiaus?

– Vyriausiam bus 15, kitam berniukui 12, o mažiausiai mergaitei netrukus bus 9 metai. Juos globoju nuolat, ne laikinai. Pirmasis mūsų namuose apsigyveno dabar dvylikametis berniukas, kurį pasiėmiau iš vaikų globos namų. Jį, dar kūdikį, mama buvo palikusi ligoninėje. Mergaitę atvežė kai jai buvo metukai. Pradžioje buvo laikina globa, tėvai bandė susigrąžinti vaiką. Tačiau jiems su savo problemomis susitvarkyti nepavyko, tad tapau nuolatine globėja. Trečiojo berniuko mama mirusi.

Laikinai globoju 8, 12 ir 4 metukų vaikus – du berniukai ir mergaitė.

– Trumpai paaiškinkite, kas yra budintis globėjas?

– Laikinai globai, kuri gali tęstis iki metų, vaikai atvežami kai suklumpa jų tėveliai ir nėra galimybės vaikų prižiūrėti giminaičiams. Kol tėvai atsitiesia, įvykdo visas sąlygas, gydosi nuo priklausomybių – tada vaikai gyvena pas budintį globėją.

Kiek esu laikinai globojusi vaikų – dažniausiai jie grįžta pas tėvus ir tai labai smagu. Kiekvienam vaikui svarbūs tėvai, kad jie augtų savo šeimose. Jie jų ilgisi. Tačiau liūdna tada, kai matai, jog tėvai su savo problemomis nesusitvarko. Dažniausiai tai būna priklausomybės – alkoholis, narkotikai.

– Kokio amžiaus vaikai patenka į globėjų šeimas?

– Labai įvairaus. Pati mažiausia buvo naujagimė, dviejų savaičių. Ji pas mane gyveno mėnesį, paskui ją įsivaikino. Būna ir vyresnių, ir mažų vaikų – dvejų, trejų metukų.

– Kaip jaučiasi vaikai, kurie atvežami į jiems nepažįstamą, naują aplinką, pas nepažįstamą žmogų į nežinomus namus?

– Kartą, pamenu, buvo mergaitės, kurios iš karto prie manęs pribėgo ir apsikabino, pradėjo pasakoti savo istorijas. Kiti – pasimetę, nedrąsūs, bet kai namuose yra daugiau tokio paties likimo vaikų – jie lengviau adaptuojasi. Tada drąsiau. Jokių kritinių atvejų nebuvo.

– Globėjas yra baigęs mokymus bei žino, kaip skirtingose situacijose elgtis?

– Taip, dalyvaujame mokymuose. Per metus vyksta 160 valandų mokymai su psichologais, psichiatrais, taip pat seminarai. Apskritai šis gyvenimo būdas yra nuolatinis mokymasis. Labai svarbu gebėti suprasti vaiko elgesį. Globojau mergaitę, kuri žalojo save ir būtent mokymai padėjo suprasti, kodėl tai vyksta, kaip elgtis, kaip vaikui padėti.

– Rasa, kaip vaikai jus vadina?

– Įvairiai. Vieni – Rasa, o kiti – mama. Dar kiti ir taip, ir taip.

– O kas jūs jaučiatės – mama ar globėja?

– Norėčiau būti jų draugė. Aš ir su savo dukromis esu draugė – mes taip bendraujame. Jei rimtai – stengiuosi būti jiems mama.

– Minėjote, kad mažiausia mergaitė – kelių savaičių amžiaus. Kokia tai buvo istorija?

– Mama ją paliko iš karto po gimdymo Kauno klinikose. Kai apie tai buvo pranešta – važiavau į ligoninę pabūti su ja, kad naujagimė nebūtų viena. Ligoninėje praleidau nuo penktadienio iki antradienio, paskui grįžome į mūsų namus, o netrukus mergytę įsivaikino jos brolį globojanti šeima. Mat ji nebuvo pirmas vaikas.

Kartais, tiesą sakant, kyla įvairios mintys. Juk kai kurios šeimos nueina ilgą kelią, nes negali susilaukti vaikų, kai tuo tarpu kitos moterys štai taip savo vaikus palieka. Antra vertus, gerai, kad palieka, kad neįvyksta nieko baisaus. Gerai ir tai, kad yra gyvybės langeliai.

– Globa yra ne tik jūsų gyvenimo būdas, tačiau ir darbas – dvidešimt keturias valandas per parą ir be jokių laisvadienių. Tačiau kiekvienam globėjui reikia ir poilsio.

– Būna, išvažiuoju kelioms dienoms. Pavyzdžiui, į sanatoriją. Tada vaikus prižiūri vyras, padeda ir mūsų suaugusios dukros. Tačiau ilgam negaliu. Kai tik pradėjau globoti vaikus – dirbau dar dvejuose darbuose. Netrukus supratau, kad net fiziškai negaliu to daryti. Kai daug vaikų – yra reikalų, nes jie suserga, reikia vežti pas gydytojus, važiuoti į susirinkimus mokyklose, vežioti vaikus ne tik į mokyklas, bet ir į būrelius.

Pamenu, kai išėjau iš abiejų darbų – buvo sunku, nes man visą gyvenimą atrodė, kad taip reikia. Atrodė, kad likau bedarbė, nors tos veiklos čia tiek, kad tik spėk suktis. Kartą net kaimynė juokėsi, klausė, kur aš tiek per dieną važinėju? Taip ir yra – reisuoju visą dieną. Skiriasi ir vaikų būrelių tvarkaraštis, tad vieną nuveži, o kitą jau netrukus reikia pasiimti.

Beje, keičiasi požiūris į tai, kas yra daug vaikų (juokiasi). Kai globojau du vaikus, atrodė, kad daug. Pagalvodavau: o kaip tie, kurie turi kokius aštuonis? Kaip globoti tiek vaikų? Bet kai pats įsisuki į veiklą, atrodo, kad to nė nejauti. Kai globojau aštuonis, o dvi mergaitės grįžo į savo šeimą – tarsi kažko trūksta, namuose pernelyg tylu. Per Kalėdas mūsų namuose po egle netelpa visos dovanos.

– Tiesa, kad su globojamais vaikais yra didesnė atsakomybė, nei auginant savus?

– Žinoma, nes esi tarsi po padidinamuoju stiklu. Paimi vaiką, nuvedi į mokyklą ir kartais sulauki pretenzijų, kad jis nemoka vieno ar kito. Tačiau kaip per naktį ar savaitę tu jį gali išmokyti? Net tos pačios higienos – elementariausios – išmokyti būna sudėtinga. Mums atrodo, kad tai natūralu, bet iš tiesų taip nėra. Arba gali sulaukti priekaištų iš kaimynų, kad vaikas į jų kiemą įmetė akmenį. Vienas mano globojamas berniukas yra tikrai padūkęs, jis negali susikaupti, tad vis tenka dėl jo elgesio keliauti į mokyklą. Vaikų yra labai įvairių, yra ir hiperaktyvių.

Kartais išgirstu: ji nieko neveikia, sėdi namuose ir globoja vaikus. Tarsi vos ne už dyką pinigus gauni, bet už tuos pinigus vaiką reikia ir aprengti, ir pavalgydinti. Būna visko.

– Ar vaikai jums pasakoja savo istorijas?

– Kai kurie. Vieni sąmoningai nekalba, suvokdami, kad negali nieko blogo sakyti apie mamą. Tik kartais, būna, išsprūsta, kas buvo. Kiti atviresni, labiau pasakoja savo patirtis. Aš manau, kad kiekvienas vaikas ilgisi savo tėvų, kad ir kokie jie bebūtų.

– Jautru jų istorijų klausytis?

– Taip. Kai kurie vaikai tiek įpratę prie tokio gyvenimo, kad tai, kas mus atrodo nenormalu, jiems yra normalu. Jie taip gyveno.

– Kiek globėjas prisiriša prie savo globojamų vaikų?

– Kai kelioms dienoms išvažiuoju į sanatoriją – visuomet skambinu paklausti, kaip sekasi vaikams, ką jie veikia. Pasiilgstu. Tik atrodo, kad tai ne tavo, o svetimas vaikas, bet kai jie grįžta į šeimas, ypač mažesni, verki. Skauda širdį. Būna, ir savaitę verki, nes tas vaikas juk tavo išmyluotas. Tačiau kai daug metų globoji vaikus – išmoksti susitvarkyti su emocijomis, taip smarkiai neprisirišti.

Kai mano namuose buvo naujagimė ir žinojau, kad globosiu tik kelias dienas – atrodo, kad bijai net bučiuoti, nes jei bučiuosi, tada atsiras kitoks ryšys. Skaudu, prisiriši.

– Ar vaikų tėvai su jais palaiko ryšį?

– Kaip ir taip, nors kartais būna, kad prapuola. Su vienais ryšys didesnis, su kitais – mažesnis. Pastebėjau, kad kai kurioms mamoms tokia situacija yra patogi. Juk žinai, kad tavo vaikai prižiūrėti,  kartą per savaitę susitinki, vaišių atneši, nusivedi į baseiną. Jos gal ir galėtų, jei norėtų, vaikus pasiimti. Bet kai jie globoje – niekuo rūpintis nereikia.

Kartais viešoje erdvėje stebiu situacijas, skaitau komentarus. Žmonės piktinasi, kad vaikas iš šeimos paimamas. Bet niekas taip paprastai neateina ir vaikų nepaima. Yra priešistorė, tėvai būna stebimi socialinių darbuotojų. Vaikai ne šiaip sau iš šeimų paimami, ne dėl to, kad specialistai neturi ką veikti.

Lietuvoje būta įvairių atvejų, tragedijų, kai tėvai savo vaikus nužudo, sunkiai sužaloja. Tada visuomenė irgi piktinasi: o kur buvo tarnybos? Manau, kad geriau apsidrausti ir vaiką iš šeimos, esant abejonėms dėl to, ar jam nekyla pavojus, laikinai paimti – kad vėliau neturėtume skaudžių pasekmių.

Teksto aut. Jurgita Lieponė, Audriaus Reipos nuotr.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: