Seimą pasiekus Aplinkos ministerijos inicijuotoms Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo pataisoms, pagal kurias bus pertvarkoma visa šalies vandentvarkos sistema ir įteisinami regioniniai garantiniai geriamojo vandens tiekėjai, vienos iš opozicinių frakcijų seniūno pavaduotojas Eugenijus Sabutis reikalauja didesnių saugiklių, kad šios įmonės nepiktnaudžiautų savo finansine ir praktiškai monopoline padėtimi, o jiems skirtos papildomos lėšos būtų naudojamos skaidriai. 

Aplinkos ministerijos projektu numatoma, kad regionuose veikiančios ir dažniausiai rajonų savivaldybėms priklausančios smulkesnės vandens tiekimo įmonės privalės mokėti 2 proc. nuo savo veiklos pajamų didžiosioms vandentvarkos įmonėms, kurios turės užtikrinti garantinį vandens tiekimą. 

Matydamas tokią padėtį, kad aplinkos ministro Simono Gentvilo pristatytoje reformoje trūksta skaidrumo dėl mažesnėms vandentvarkos įmonėms įvedamos prievolės mokėti naujus mokesčius stambiesiems garantiniams tiekėjams, Seimo narys E. Sabutis siūlo uždėti apynasrį didiesiems tiekėjams ir taisyti teikiamą projektą, kad smulkiųjų vandentvarkos įmonių sumokami mokesčiai būtų aiškiau reglamentuoti ir būtų išvengta situacijų, kai pervestos lėšos be paskirties nugultų didžiųjų įmonių sąskaitose. Tam Seime užregistruotos pataisos. 

„Nors Aplinkos ministerija po argumentuos kritikos, kurios sulaukė iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, ir patikslino vandentvarkos sektoriaus pertvarkos gaires, tačiau kai kuriuose vietose paliko įtartinas landas, kurios leistų stambiesiems pelnytis mažųjų sąskaita. Lieka tik klausimas, ar tai buvo daroma tendencingai, ar tiesiog buvo apsižiūrėta. Bet kokiu atveju, šią likusią spragą reikėtų taisyti. Registruotos pataisos leistų tai padaryti“, - pastebi Eugenijus Sabutis. 

Pateiktame įstatymo projekte, pasak jo, nėra jokių saugiklių, užtikrinančių, kad garantiniam vandens tiekėjui kitų regione veikiančių smulkesnių vandens tiekėjų mokamos įmokos nebūtų naudojamos kitoms veikloms, pavyzdžiui, didžiųjų įmonių algų fondo didinimui, netikėtų išlaidų padengimui, nebūtinosioms investicijoms ir t.t. „Tokiu būdu, regioninis garantinis vandens tiekėjas, kuris ir taip yra stipresnis dėl įprastai labiau koncentruotos vandentiekio infrastruktūros ir didesnio vartotojų skaičiaus, gaus dar vieną finansinį šaltinį, už kurį jokios atskaitomybės nėra numatyta. Jis netgi gali nuspręsti savo klientams sumažinti vandens ar nuotekų tarifus“, - pabrėžia Seimo narys. 

E. Sabučio teigimu, surinkti mokesčiai turi būti kaupiami, o prireikus šias lėšas galima nukreipti ten kur jos reikalingiausios. „Būtina kelti klausimą apie šių bendrovių privalomąjį specialų fondą, kurį patvirtintų Vyriausybė ir jis galėtų būti skirtas, tarkim, ekstremalioms situacijoms suvaldyti. Juo galėtų naudotis ne tik garantiniai tiekėjai, bet visos tame regione veikiančios vandentvarkos įmonės. Tai būtų teisingiausias kelias“, - pastebi parlamentaras. 

Tos ekstremalios situacijos, pasak Seimo nario, nebūtinai turi būti susietos su techniniais gedimais ar avarijų likvidavimu, tokios lėšos galėtų amortizuoti ir išaugusias elektros kainas, kaip tą daro kai kurios gydymo įstaigos, prašydamos ministerijos skirti daugiau lėšų privalomojo sveikatos draudimo fonde sukaupto rezervo, skirto ekstremaliai padėčiai. 

Parlamentaras taip pat prašo ministerijos sutvarkyti ir kitas įstatymo projekto diskutuotinas vietas – garantinio tiekėjo skyrimą tik pagal apskričių teritorijas ir vandentvarkos įmonių licencijų panaikinimą. „Į visą šį procesą neturėtų būti žiūrima tik mechaniškai, reikia lankstesnių sprendimų tam, kad vandentvarkos sektorius tikrai dirbtų pelningai, o įmonėms nebūtų grasinama uždarinėjamais ar prijungimais tik dėlto, kad jos kažkam nepatinka“, - atkreipia dėmesį E. Sabutis.

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.