Už turko ištekėjusi jonavietė: ,,Jei musulmonas atskiria savo vaiką nuo mamos, dažniausiai kalta – ji pati“

Už turko ištekėjusi jonavietė: ,,Jei musulmonas atskiria savo vaiką nuo mamos, dažniausiai kalta – ji pati“
LIE 12
2019-07-12 17:38 2019

Kai kalbama apie lietuvaites, ištekėjusias už musulmonų, ko gero, ne vienam prieš akis išnyra istorijos apie paklusti vyrams verčiamas moteris, dramatiškas skyrybas, iš motinų atimtus ir į svetimas šalis išvežtus vaikus. Tačiau kartu su turku šeimą sukūrusi jonavietė Gerda Özlü (27 m.) tikina, kad nereikėtų vadovautis stereotipais – jos žodžiais tariant, ne visi musulmonai yra vienodi, o moteris, norinti turėti darnią šeimą, turi mokėti elgtis su savo vyru.

Plačiau apie tai interviu su pačia Gerda.

- Papasakokite šiek tiek apie save.

- Esu dviejų vaikų mama. Turiu 4-erių metų sūnų ir 2-jų metų amžiaus dukrytę. Prieš 7-erius metus apsigyvenau Šveicarijoje. Čia ir likau. Dabar su vyru turime mylimus darbus. Aš dirbu ligoninės kraujo laboratorijoje bei esu ,, Hotel Zürich Ibis Gubernante“ grupės vadovė.

- Baigėte Jonavos Senamiesčio gimnaziją. Kur jus gyvenimas nuvedė po mokyklos?

- Kai buvau 10 –oje ar 11-oje klasėje, įkūriau modelių agentūrą ,,Modelvitą“. Sekėsi puikiai, bet tuomet buvo mada baigti universitetą, tad tėvai paskatino stoti mokytis. Persikėliau gyventi į Vilnių. Įstojau į Mykolo Romerio universitetą ir ten mokiausi organizacijų vadybos. Pamenu, pirmose paskaitose buvome kartu su Justinu Jankevičiumi, kuris dabar yra garsus televizijos laidų vedėjas. Kartu pavėluodavome į paskaitas... Tiesa sakant, buvau vos keliose iš jų.  Man nesisekė mokytis ir vieną dieną pamačiau skelbimą, kad Vilniaus centre nuomojamos patalpos. Aš išsinuomavau jas ir atsidariau naktinį klubą su sūkurine vonia. Ką jūs manot? Man pavyko... Man pavykdavo viskas, ką aš darydavau. Pradėjau Vilniuje lankyti direktorių mokymų kursus, įkūriau UAB ,,Požeminis pasaulis“. Taip jau gavosi, kad mokiausi visai kitokių dalykų, nei buvau suplanavusi... Vėliau klubui reikėjo vis didesnių investicijų, kurių tuomet neturėjau. Teko jį uždaryti. Pasikalbėjau su šeima ir nusprendžiau emigruoti. Kadangi mano teta gyveno Vokietijoje, ji man padėjo atvykti į šią šalį. Vieną dieną internete skaičiau skelbimus ir vėl pamačiau nuomojamas patalpas, tačiau šįkart – Šveicarijoje. Apie Šveicariją žinojau labai mažai, tačiau jau po metų vietiniai laikraščiai rašė apie mano įkurtą klubą ,,Gia Cocktail lounge“. Mano svajonių kokteilis tapo elitiniu St. Gallen mieste. Šis verslas truko apie du metus.

- Šiandien jūs puoselėjate su kitataučiu sukurtą šeimą. Kas nutiko, kad Šveicarijoje apsigyvenusi lietuvaitė ištekėjo už turko?

- Aš visada norėjau, kad mano vyras būtų ne lietuvis. Tamsaus gymio vyrai man visada buvo patrauklesni nei blondinai. Mes susipažinome Ciuricho mieste. Pamenu, buvo rytas, aš sėdžiu garsiame turkų pusryčių restorane... Net pagalvoti negalėjau, kad tądien sutiksiu būsimą vyrą. Tačiau Kemal (aut. Past. Gerdos sutuoktinis) vis nužiūrėdavo mane ir akivaizdžiai laukė, kol baigsiu valgyti, o tada padėjo perstatyti automobilį – buvau jį palikusi draudžiamoje vietoje. Kemal pasirūpino, jog negaučiau baudos (šypsosi). Beje, aš esu drąsi, pasitikinti savimi ir jeigu kas užkalbindavo, mielai kalbėdavau ir šypsodavausi, tačiau niekada nebuvau naivi. Juk tik vėliau gali suprasti, kokie yra tikri vyro ketinimai. 

- Ne paslaptis, kad Turkija – valstybė, kurios kultūra gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Ar neturėjote jokių baimių, kai sutikote tekėti už turko?

- Kemal – Turkijos kurdas. Ne kartą savęs klausiau, ar šis žmogus tikrai bus mano vyras? Viskas vyko taip greitai, jog pati nesupratau, kaip mūsų šeimą papildė du vaikai. Pradžioje klausiau savęs, ar visą tai nėra trumpalaikis žaidimas, ar manęs nepaliks, ar verta keisti viską, kas mane supo iki šių santykių? Klausimų buvo daug, baimės – jokios. Žinoma, Turkijos kultūra tikrai kitokia nei Lietuvos. Jei reikėtų gyventi su turku, kuris visą gyvenimą praleido Turkijoje, neabejoju, kad būtų labai sunku. Mano vyras augo Šveicarijoje. Jei turkas yra augęs Europoje, tada vystosi europietiški santykiai – gyveni su žmonių srove, kuri gyvena aplink tave ir nesivadovauji senomis, ribojančiomis pažiūromis. Beje, visko reikia mokytis. Reikia mokėti išlaikyti vyrą, pažinti jo šeimą ir viską perimti į savo rankas. Tada gyvenimas – paprastas. Anksčiau aš buvau stebėtoja, dabar esu vykdytoja.

- Turkijoje – daug musulmonų. Ar jūsų vyro šeima išpažįsta islamą?

- Turkijoje yra visokių musulmonų... Mano vyro šeima – paprasta. Yra tam tikri nusistatymai ar, kaip sakoma, Korano taisyklių laikymasis, bet vyro šeimos nariai, kurie gyvena Šveicarijoje – laisvesni žmonės. Vienas jo dėdė turi net dvi žmonas. Tie vyro artimieji, kurie gyvena Turkijoje – senesnių pažiūrų. Pavyzdžiui, kai nuvažiuoju jų aplankyti į uždaresnį miestelį, visada vyresnio amžiaus žmonėms bučiuoju ranką, rengiuosi neiššaukiančiai. Jiems labai patinka matyti kitataučius, kurie priklauso jų šeimai. Jie labai tai gerbia. Turkams nesvarbu, kokį tikėjimą išpažįsta žmogus, svarbiausia, kaip jis elgiasi. Jie kitus mato iš akių ir jaučia žmonių ketinimus. Mano nuomonė apie musulmonus – labai gera. Neigiamos kalbos apie juos – politinis reikalas, kurio net nenoriu komentuoti.

- Vis tik ir pačiai, ko gero, teko išgirsti įvairių pasakojimų apie musulmoniškose šeimose užguitas moteris, lietuves, kurių vyrai po skyrybų išsivežė vaikus. Ką apie tai manote jūs?

- Daug skaitau apie tai, kas vyksta Lietuvoje, žiūriu laidas.  Pastebiu, kad ši tema yra aptarta daugybę kartų. Atvirai pasakius, aš manau, kad moterys, kurių vaikus atėmė vyrai musulmonai, yra pačios kaltos. Neabejoju, kad tose istorijose yra 90 procentų moterų kaltės. Aš esu dažnas svečias Turkijoje. Turkai nori tik vieno – darnios šeimos. Svarbiausia, kad moteris nebūtų pagunda gatvėje. Ne kartą skaičiau apie išvežamus vaikus. Kodėl taip atsitinka? Turkai niekada neleis, kad jų vaikui būtų pristatytas kitas vyras. Jiems tėtis yra tik vienas, o vaikai – viskas. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie gyvenimą Turkijoje, ar kitoje šalyje. Mano vyras nesuprastų, jei aš bendraučiau su savo buvusiuoju, sveikinčiausi su juo ir pan. O kaip elgiasi lietuvės? Jos dar ir kartoja: ,,ką, aš negaliu susirasti kito?“. Tikrai nesiūlau žaisti su kitos tautybės vyras, ką jau kalbėti apie karšto kraujo turkus...  Aš nebendrauju nei su vienu vyriškos lyties atstovu, kurio nepažinotų mano vyras. Jam tai nepatiktų ir aš suprantu jį. Manau, kad reikia skirti savo laiką vaikams, o nesišnekučiuoti interneto svetainėse su draugais, draugėmis. Dėl to, matyt, išlaikau savo vyrą šalia savęs ir apsaugau vaikus nuo išvežimo. Tikrai žinau, kad jei išduočiau sutuoktinį, jis viską padarytų, jog vaikai liktų pas jį. Tad neprovokuoju jo. Gyvenu šeimyninį gyvenimą. Juk kažkada reikia apsispręsti, ko apskritai nori...

- Ar teko susidurti su turkiškomis tradicijomis, kurios nustebino jus?

- Visų pirma, mane nustebino pats vestuvių planavimas – susėdo 30-40 šeimos narių, visi įbedė akis į mus ir klausinėjo, ar mes tikrai norime kurti šeimą? Jie kartojo, kad viską turime gerai apgalvoti. Tą dieną man tikrai buvo baisu, bet viskas – tik į gerą.

Pamenu, kad turkiškomis tradicijomis labiau stebėjosi į vestuves atvykusios mano draugės. Kai jos miegojo pas mus, liepiau visoms užsidėti ilgas pižamas, nes mano vyrui nepatiktų 3-5 blondinės, apsirengusios kelnaites, kurios sulindę į užpakaliukus (šypsosi). Na lietuviai to tikrai neatsisakytų... Vyras man pasakė, kad jei draugės laksto pusnuogės, jos negerbia manęs.

Kalbant apie papročius, vienas labiausiai man patinkančių yra susijęs su nuotaka - ,,Gelin“. Paskutinioji nuotaka šeimoje esu aš. Dėl to turiu visada papildyti puodeliuose pasibaigusią arbatą, aptarnauti šeimos svečius. To daryti nereikia tik tada, jei esi nėščia.  Aš ir dabar esu ,,Gelin“ – paskutinioji nuotaka šeimoje. Bet tokiomis tradicijomis vadovaujamės tik Turkijoje...

- Esate ištekėjusi jau ne vienerius metus. Ar asmenims, kurie yra kilę iš visiškai skirtingų valstybių, sunku puoselėti darnią šeimą?

- Labai sunku. Visgi įtaką daro kalbos barjeras, skirtingos kultūros, išpažįstami tikėjimai. Mano šeimoje dažniausiai pykčiai prasideda dėl netinkamų išsireiškimų. Būna pasakai kažką ne taip, kaip norėjai, bandai paaiškinti, pradedi nervintis ir tiesiog nutrauki pokalbį. Tada seka tyla... Mes susiduriam ir su iššūkiais, kuriuos nulemia kultūriniai skirtumai – aš noriu eiti į vakarėlį su sena drauge, jis prašo pamiršti tokią mintį, nes jo kultūroje nepriimtina, jog moterys linksminasi be savo antrų pusių. Mes nesuprasim, kodėl negalima, bet jie nesupras, kodėl mes norim. Visą tai atsiremia į kultūrinius skirtumus. Čia galima labai daug diskutuoti, tačiau reikia ieškoti kompromiso. Aš nuo pat pradžių rodžiau savo vyrui, kad ir jis turės daryti tai, ko reikalauja iš manęs -jei aš niekur neisiu, neis ir jis. Nepaisant to, savaitgaliais aš dažnai išbėgu atsikvėpti su draugėmis. Nieks nelaiko manęs užrakintos. Esu stipraus charakterio. Mano zodiako ženklas – vandenis. Aš noriu naujovių, pramogų. Mano vyras gimęs po vėžio ženklu. Jam svarbiausia yra šeima. Aš turiu ir darau viską, tik viskam yra ir turi būti ribos. Santuoka – menas, neįmanomas be kompromisų.

- Kaip reagavo jūsų artimieji, kai sužinojo, kad ketinate tekėti už kitataučio?

- Kai emigravau iš Lietuvos, tėvai turėjo suprasti, kad žentas, ko gero, bus užsienietis. Tad neigiamos reakcijos nebuvo. Mano seneliai labai myli mano vyrą. Jo mama mirė, kai buvo likęs mėnesis iki mūsų sūnaus gimimo. Dabar vyras mama vadina mano mamą ir močiutę. Šiuo metu esu didelės vyro šeimos dalis. Jo giminaičiai visad laukia lietuvaičių. Netgi per mūsų sužadėtuves jie pradėjo gerti vyną su lietuvėmis.

Mano senelis visada sakydavo, kad svarbiausia, jog būčiau laiminga. Čia juk mano gyvenimas.

- Kokie jūsų vyro įspūdžiai apie Lietuvą?

- Kemal Lietuvoje buvo tris kartus. Nežinau kodėl, bet jam labai įsiminė ,,Iki“ parduotuvė. Kai dar neturėjome vaikų, esu nusivežusi jį į Palangą. Pasakojau, jog Basanavičiaus gatvė Lietuvoje tituluojama kaip podiumas. Pirmą vakarą išėjus į miestą, pamatėme merginas, kurios iš už kampo filmavo mano vyrą. Pakviečiau jas nusifotografuoti su juo kartu. Manau, kad Kemal Lietuva tikrai patiko ir nesvarbu, ką jam pasakosiu ar rodysiu kitą kartą, jis prisimins tas merginas (šypsosi). Vyrui įspūdį padarė ir Druskininkų SPA centras. Jis klausė, iš ko žmonės gyvena, jei viskas ten taip pigu. Čia, ko gero, reiktų prisiminti, kad mes gyvename iš šveicariškų atlyginimų, jei gyventume iš turkiškų, vertinimai taip pat būtų kitokie... Tiesa, jis pabrėžė, kad lietuviai neturėtų gaminti kebabų ir džiaugėsi pamatęs, kad  už prekystalių –  iš Turkijos importuoti drabužiai.

- Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte grįžti gyventi į Lietuvą?

- Niekada. Visų pirma, dėl žmonių – rasistų, nes mano vyras yra ne lietuvis. Manau, Lietuvoje būtų nelengva ir vaikams, nes jų tėtis – kurdas. Antra, esu įsitikinusi, kad Šveicarija – puiki vieta gyventi. Tiesa, mano vyras daug kartų klausė, kodėl nevykstame gyventi pas mano senelius, kurie turi didelį namą. Bet kai įkėliau vieną iš pirmųjų mūsų foto į ,,Facebook“, sulaukiau lietuvių komentarų, kad mano vyras – teroristas. Taigi jis Lietuvoje sulauktų labai daug dėmesio, lygiai taip pat, kaip aš mažuose Turkijos miesteliuose – ten gyvenantys žmonės stebisi šviesiaplaukiais.  

- Kodėl nusprendėte apsistoti būtent Šveicarijoje?

- Čia gyvenanti bendruomenė – aukšto lygio. Čia galiu jaustis užtikrinta dėl savo vaikų ateities. Šveicarijoje niekada nebūsi paliktas likimo valiai. Nuo tada kai apsigyvenau šioje šalyje, nežinau, ką reiškia neturėti pinigų. Šveicarijoje vietą randa bet kokio amžiaus, bet kokios tautybės žmonės. Čia vadovaujamasi griežtomis taisyklėmis tiek parduotuvėse, tiek keliuose, tiek mokesčiuose. Viskas yra labai paprasta – arba prisitaikai, arba išvyksti. Nors kartais man būna nuobodu, nes trūksta veiklos, neturiu jokių minčių apie gyvenimą kitoje valstybėje. Šveicarijoje gyvename pagal taisykles, ramiai, bet turime viską. Dėl to nematau reikalo galvoti apie grįžimą nei į Lietuvą, nei į Turkiją.

 

Panašūs straipsniai

VSAT psichologė pataria: karantino metu sutelkite dėmesį į pozityvias mintis

VSAT psichologė pataria: karantino metu sutelkite dėmesį į pozityvias mintis

Nuo karantino paskelbimo prabėgus kelioms savaitėms, visuomenė pradeda adaptuotis prie naujų gyvenimo taisyklių. Darbas, apsipirkinėjimas ir net sportas neišeinat iš namų – Lietuvoje paskelbto karantino rezu...

Meilė vaikams peraugo į norą sukurti jiems ,,Laimės kampelį": idėjos realizavimą stabdo tik finansų trūkumas

Meilė vaikams peraugo į norą sukurti jiems ,,Laimės kampelį": idėjos realizavimą stabdo tik finansų trūkumas 3

Aušra Navikaitė (26 m.) - Jonavoje užaugusi mergina, kuri nuo paauglystės itin mėgo rūpintis vaikais. Vėliau ji pradėjo dirbti Jonavos vaikų globos namuose bei Šveicarijos progimnazijoje, tačiau to jonaviete...

Krizių centro vadovė: apie „lengvo smurto“ šeimoje toleravimą negali būti nei kalbos, bet koks smurtas – tai nusikaltimas prieš artimąjį

Krizių centro vadovė: apie „lengvo smurto“ šeimoje toleravimą negali būti nei kalbos, bet koks smurtas – tai nusikaltimas prieš artimąjį

Smurtas prieš vaikus artimoje aplinkoje – tai kraujuojanti mūsų visuomenės žaizda. Šia tema prirašytą daug straipsnių ir mokslinių darbų, daug kalbėta viešojoje erdvėje. Tačiau situacija išlieka skaudi. Paga...

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį

Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujančios jonavietės: tikrai gintume savo šalį

Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) - pirmasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalinys, įkurtas 1991 metais, liepsn...

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada

Gyventi globos namuose. Niekada nesakykime niekada

Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, jei jums artimas žmogus dėl amžiaus ar negalios staiga negalėtų tinkamai savimi pasirūpinti? Ar domėjotės globos namais ir gyvenimo sąlygomis juose? Jums ši mintis atrodo ...

Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu"

Užusaliuose laimę atradusi L. Puškova: ,,Galit vadinti mane kaimiete - tikrai neįsižeisiu" 1

Jonavos rajone esančiame Užusalių kaime gyvenantys žmonės, ko gero, nebedrįsta burnoti, kad jų seniūnijos teritorijoje nėra ką veikti: čia iškilmingai minimos valstybinės šventės, švenčiamos Joninės, o įpras...

Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę

Iš sostinės į Jonavą atsikrausčiusi šeima sukūrė minčių bei kūno harmoniją puoselėjančią laisvalaikio oazę

,,Savas loftas" - taip vadinasi Jūratės ir Gedimino Gutauskų įkurta erdvė Jonavoje, kuri apjungia ne tik sąmoningą sportą siūlančius užsiėmimus, bet ir socialinius, kultūrinius renginius, parodas. Kaip pasak...

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli

Rubrikoje „Nusimetę uniformas“ pažintis su Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro vrš. Ernestu Kuckailiu, kuris tarnyboje dalinasi karinės žvalgybos subtilybėmis, o laisvalaikiu isto...

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

Vienuolė Fausta, dirbanti Kauno apskrities policijoje: „Ką pasėsim, tą ir pjausim“

Nors jau ketvirta karantino savaitė eina į pabaigą, tačiau žinome, kad turėsime mažiausiai dar bent dvi. Mintimis apie šį laikotarpį dalinasi vienintelė Lietuvos policijoje dirbanti vienuolė, sesuo Fausta Pa...

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Jonavietis M. Libas pristato naują kūrinį: ,,Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kurie yra atviri muzikos įvairovei"

Marius Libas (21 m.) - jonavietis, kurio gyvenimo kelią lydi muzika ir kūryba. Vos sulaukęs 17-kos, jis išvyko į Pietų Europą (plačiau skaitykite ...

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

VSAT Kinologijos instruktorius: Svarbiausia yra atrasti ryšį su šuniu

Karantino laikotarpiu gyvenimas VSAT Sienos kontrolės organizavimo valdybos Kinologinės veiklos skyriuje nesustojo. Kovo pabaigoje buvo įsigyti keturi vokiečių aviganių veislės šuniukai, kurie po įvairių mok...

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą

Kultūra ir menas turi skatinti dvasinę kovą ir gražesnį gyvenimą 2

Šiuo nelengvu karantino laikotarpiu savo įžvalgomis apie žmogaus dvasinį gyvenimą paprašėme pasidalyti egzorcisto, teologijos mokslų daktaro, Ruklos įgulos karo kapeliono, kunigo Arnoldo Valkausko. ...

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

D.Maskoliūnas apie Eurolygos sezoną: „Aš vis tikiu, kad jis prasitęs“

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – savo pirmuosius krepšininko karjeros žingsnius Jonavos sporto mokykloje pradėjęs vienas tituluočiausių ir žymiausių Neries glostomo miesto sportininkų Darius Mas...

L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“

L.Darandovienė: „Susidomėjusi tinkliniu iškart visiems pareiškiau, kad būsiu trenerė“ 1

„Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikoje – viena geriausių Lietuvos tinklinio trenerių, jaunąsias sporto centro tinklininkes ir moterų tinklinio komandos profesionales treniruoja...

,,Bitės bate" pseudonimu prisistatanti R. Venskauskaitė įrašė naują dainą: kviečiame pasiklausyti

,,Bitės bate" pseudonimu prisistatanti R. Venskauskaitė įrašė naują dainą: kviečiame pasiklausyti 4

Reda Venskauskaitė (18 m.)  - mergina, kurią muzika lydėjo nuo mažų dienų: ji mokėsi groti pianinu Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje, dalyvavo ne viename muzikiniame konkurse, kuriame klausytojus džiug...

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

E.Utyra: „Mano venomis teka mėlynai baltas kraujas“

Neabejotinai vienas ryškiausių ir įdomiausių Jonavos sporto bendruomenės veikėjų Eisvinas Utyra – šiandienos „Karantininių sportinių pokalbių“ rubrikos herojus. ...