Vaikystėje ji siūdavo lėlėms kuprines, gamindavo miniatiūrinius sąsiuvinius ir raudonu rašikliu taisydavo pačios sugalvotus diktantus. Šiandien Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos pradinių klasių mokytoja Žydrūnė Tuomienė su pradinukais dirba jau 32-uosius metus. Ji įsitikinusi, kad mokytojo darbas nesibaigia paskutiniu skambučiu, o apie pinigus, darbą ir pasirinkimus su vaikais verta kalbėtis nuo pirmos klasės.

Mokytoja joje gyveno nuo vaikystės

„Labiausiai mėgau žaisti mokyklą. Kartais būdavau mokinė, kartais - mokytoja. Vaikystėje visa tai atrodė tiesiog smagus žaidimas, o šiandien, prisiminusi tas akimirkas, nusišypsau, matyt, mokytoja manyje gyveno jau tada“, – pasakoja Ž. Tuomienė.

Ji studijavo Klaipėdos universitete, vėliau Vilniuje, o baigusi studijas grįžo į mokyklą, kurioje mokėsi pati. Ten, sako mokytoja, ji patyrė tai, ką šiandien vadiname šiuolaikišku ugdymu:

„Mokytojai mums tapo autoritetais, jie mumis pasitikėjo, o mes jautėmės ne tik mokiniais, bet ir savo mokyklos šeimininkais. Dabar suprantu, kad tuomet jau mokiausi partnerystės, atsakomybės ir pasitikėjimo.“ Iki šiol ji palaiko ryšius tiek su buvusiais klasės, tiek su studijų draugais.

Jos kelyje buvo ir kitokių patirčių. Vasaromis ji dirbo auklėtoja darželiuose, išbandė prekybos sritį, trumpai dirbo buhalterinį darbą. Mama buvo prekybininkė, todėl prekybos pasaulis jai nebuvo svetimas. Pati Žydrūnė prisimena: „Esu net limonadą pardavinėjusi prie parduotuvių.“ Šiandien ji į šias patirtis žvelgia kaip į galimybę pažinti skirtingas veiklas, žmonių santykį su darbu, pinigais ir atsakomybe. 

Pradinukus ji pasirinko dėl jų pasaulio. „Mažieji ateina į mokyklą kupini smalsumo, klausimų, svajonių ir tokio gražaus tikėjimo, kad gali daug ką išmokti. Man svarbu būti šalia, kai jie po truputį įveikia sunkumus, išdrįsta pabandyti dar kartą ir patys nustemba, kiek jau gali.“ O šiame darbe ją iki šiol laiko tas pats vaikas, kuris kadaise žaidė mokyklą: „Kiekviena klasė - vis kita mano gyvenimo istorijos dalis, kaskart nauja pradžia.“

Duona, kurios reikėjo palaukti

Svarbiausias vaikystės pamokas mokytoja parsivežė iš kaimo, kur vasaras kartu su broliu leisdavo pas senelius. Jų diena prasidėdavo anksti ryte ir baigdavosi vėlai vakare, tačiau laiko likdavo ir pomėgiams: močiutė siuvinėjo ir megė, o senelis gamino įvairius ūkio įrankius. Mažoji Žydrūnė skaitydavo močiutei knygas, kol ši dirbo, ir eidavo šalia senelio, kai šis pjaudavo žolę. Iš jos pindavo vainikus.

„Seneliai mokė, kad už darbą galima užsidirbti: uogų pririnkimas - viena moneta, išravėtas daržo plotelis kita. Tačiau ne mažiau svarbu buvo dalytis. Iki šiol prisimenu ką tik iškeptą ruginę duoną, kurią reikėdavo palikti atvėsti ir tik tada pjaustyti. Laukdavome… Duonos būdavo visiems, kiekvienam po riekę.“

Mama ją mokė vertinti tai, ką turi, ir didžiuotis tuo, ką padarai pati. „Tos pamokos buvo ne vien apie darbą ar pinigus. Tai buvo pamokos apie žmogų, kaip gyventi, vertinti savo pastangas, džiaugtis tuo, ką sukuri, ir nepamiršti šalia esančio“, – sako ji. Tą patį šiandien stengiasi perduoti savo mokiniams.

Keksiukai, kurie išmokė skirti pajamas nuo uždarbio

Kad apie pinigus verta kalbėtis jau pradinėse klasėse, mokytojai rodo kasdienybė. Pirmokai į mokyklą atsineša saują monetų ir žaisdami parduotuvę mokosi skaičiuoti bei rinktis. Kai kuriems tikra mįslė yra valgyklos atsiskaitymo kortelė: vaikai žino, kad ja galima atsiskaityti, bet ne visada supranta, iš kur joje atsiranda pinigų. Kartais vaikas padovanoja draugui monetą, tarsi norėdamas sutvirtinti draugystę.

Ypač įsiminė Kaziuko mugė prieš trejus metus. Vienas mokinys sėkmingai pardavė su mama iškeptus keksiukus ir labai džiaugėsi gautais pinigais. „Tik vėliau, kai pradėjome aiškintis, kokios buvo išlaidos ir kokios pajamos, jis suprato, kiek iš tiesų uždirbo. Gauta pinigų suma ir uždarbis nėra tas pats.“

Būtent todėl jos klasėje finansinis raštingumas ir verslumas tampa atskira, reguliaria pamoka. Tai „Lietuvos Junior Achievement” (LJA) ir „Devbridge Foundation“ projekto dalis. Projekto tikslas, kad kiekvienas pradinukas Lietuvoje būtų finansiškai raštingas.

„Finansinis raštingumas nėra vienkartinė tema. Tai įgūdžiai, kuriuos reikia nuolat taikyti ir aptarti“, – reguliarumo svarbą paaiškina Ž. Tuomienė. Pasak jos, nuoseklios pamokos leidžia vaikams praktiškai mokytis planuoti, tartis, priimti sprendimus, bendradarbiauti ir mokytis iš klaidų. Pirmokai pradeda nuo sau artimų situacijų, vėliau nagrinėja bendruomenės ekonominį gyvenimą, profesijas ir mokesčius, o ketvirtoje klasėje gilinasi į asmeninių finansų valdymą ir verslumą.

„Šiandien, kai atsiskaitoma kortele ar telefonu, pinigai gali atrodyti nematomi, todėl vaikams svarbu suprasti, kad pirkiniai turi kainą, o pasirinkimai ribas“, – sako mokytoja. Ilgainiui ji norėtų matyti, kad mokiniai prieš pirkdami susimąsto, geba taupyti tikslui, supranta darbo vertę ir nebijo klysti. „Programa nepakeičia įpročių per vieną dieną, bet padeda jiems augti.“

„Širdelė“ mamai ir auksinis medaus lašas

Kaip tai atrodo klasėje? Prieš Motinos dieną vaikai svarstė, kaip nustebinti mamas. Idėjų buvo įvairių, nuo rankų darbo dovanos iki SPA apsilankymo. Galiausiai nusprendė patys dekoruoti medines papuošalų dėžutes. Tada kilo klausimas, iš kur gauti pinigų edukacijai ir medžiagoms.

„Linksmiausias pasiūlymas buvo: „Paprašysiu mamos.“ Vis dėlto nutarėme pinigų užsidirbti patys“, – šypsosi mokytoja. Tėčiai sugalvojo vaikams darbų, kurie nebuvo kasdieniai namų ruošos įpareigojimai, ir už juos sumokėjo. Viskas liko paslaptis mamoms. Už uždirbtus pinigus vaikai galėjo dalyvauti edukacijoje ir įsigijo medžiagų pirmajam papuošalui „Širdelei“.

Aptariant patirtį, nuomonės išsiskyrė. Daugumai atrodė, kad dėl mamos verta padirbėti. Vienas vaikas skundėsi, kad teko atlikti tėčio darbus, kitam labiausiai patiko dirbti kartu su tėčiu, o dar vienas svarstė, kad paprasčiau būtų buvę pasiimti pinigų iš taupyklės. „Šie skirtingi atsakymai man ir yra vertingiausi. Vaikai suprato, kad pinigų galima užsidirbti savo darbu, kad uždarbis reikalauja laiko ir pastangų, o pinigai įgyja kitokią prasmę, kai žinai, kiek dėl jų padarei.“

Panaši mintis slypi ir skaitymo iniciatyvoje „Perskaitau knygelę - atskrenda bitelė“. Už kiekvieną perskaitytą knygą mokinys gauna bitelę į skaitymo taupyklę, o už dvidešimt knygų auksinį medaus lašą. Sukaupti lašeliai galiausiai iškeičiami į pieno kokteilį, kuriuo visi mėgaujasi kartu. „Norimą rezultatą galima pasiekti savo pastangomis, nuosekliai kaupiant ir apgalvojant savo pasirinkimus“, – apibendrina mokytoja.

Finansinio raštingumo temos jos klasėje neužsidaro vienoje pamokoje. Per matematiką vaikai lygina kainas, per lietuvių kalbą skaito tekstus apie darbą ir svajones, per visuomeninį ugdymą kalbasi apie profesijas. Mokytoja norėtų, kad šie pokalbiai persikeltų ir į namus: kartu suplanuoti nedidelį pirkinį sąrašą, palyginti kelias prekes, pasikalbėti apie taupymą konkrečiam tikslui. „Svarbu ne pinigų kiekis, apie kurį kalbama, o galimybė vaikui klausti, suprasti ir mokytis.“

„Mokytoja, aš negaliu taupyti“

Vaikų šeimų patirtys skiriasi: vieni įpratę norimą daiktą gauti čia ir dabar, kiti jau supranta, kad ne viską gali sau leisti. Mokytojai įstrigo vienos mokinės prisipažinimas: „Mokytoja, aš negaliu taupyti. Kai tik atsiranda taupyklėje keli eurai, tuoj atsiranda ir noras kažką įsigyti.“

„Tai buvo labai nuoširdus pastebėjimas. Būtent čia prasideda svarbus mokymosi etapas. Ne barti save už norą kažką nusipirkti, o mokytis sustoti, pagalvoti ir apsispręsti: ar noriu išleisti pinigus dabar, ar mano noras gali palaukti, nes turiu kitą tikslą?“ Finansinis raštingumas, pasak jos, nėra vien žinojimas, kaip reikėtų elgtis. Tai ir gebėjimas pažinti savo įpročius.

Kalbėdama apie pinigus mokytoja ypač saugo, kad pokalbis nevirstų šeimų lyginimu. Kartą mokslo metų pabaigoje tvarkant rūbinę vienas berniukas norėjo išmesti suplyšusius firminius sportbačius, o kitas paprašė juos atiduoti jam, nes jo senelis moka pataisyti. Iš to gimė pokalbis apie daiktų taisymą, dalijimąsi ir atsakingą vartojimą. „Noriu, kad vaikai mokytųsi matyti ne tai, ką žmogus turi, o patį žmogų. Juk žmogaus vertė nepriklauso nuo drabužių, batų ar jų ženklo. O dosnumas nebūtinai reiškia ką nors nupirkti.“

Ranka, kurią reikia palaikyti

Per daugiau nei tris dešimtmečius mokytojos požiūris į gerą pamoką pasikeitė. „Karjeros pradžioje galbūt labiau norėjosi, kad pamoka vyktų pagal planą. Dabar suprantu, kad vertingiausias būna netikėtas vaiko klausimas, kitokia idėja, klaida ar drąsa pabandyti. Išmokau palaukti ir ne iš karto pateikti atsakymą.“

Ji stengiasi leisti vaikams patiems apsispręsti, net jei pasekmės ne visada malonios. Tačiau prisimena ir akimirką, kai vienas mokinys labai bijojo deklamuoti eiliuotą pasaką. Paklaustas, ar išmoko, jis tylėjo. Paklaustas, ar pabandys, vėl tylėjo. „Tuomet paklausiau: „O jeigu padėsiu, ar pabandysi?“ Vaikas linktelėjo. Jis išdrįso atsistoti prieš klasę, o aš laikiau jo ranką.“

„Nenorėjau nuspręsti už vaiką, kad jis privalo deklamuoti, bet nenorėjau ir iš karto atleisti jo nuo iššūkio. Kartais vaikui reikia ne atsakymo, ne patarimo ir net ne padrąsinimo žodžiais. Kartais jam tiesiog reikia žinoti, kad šalia yra žmogus, kuriuo gali pasitikėti.“

Kai klasės durys užsiveria

Mokytojos diena prasideda penktą ryto: trumpa mankšta, pusryčiai ir kavos puodelis padeda dieną pradėti ramiai, neskubant. Grįžusi po darbo ji stengiasi bent pusvalandį nusnūsti, nes tai jai „mažas jėgų papildymas“. Ji mėgsta ir aktyvų laisvalaikį: pasivaikščiojimus, šokius.

Savaitgaliais džiaugiasi trumpomis išvykomis su šeima, o kartą per metus su dukra išsiruošia į tolimesnę kelionę. Mėgsta vyro gaminamus gardžius patiekalus. Neslepia, kad saldumynams ne visada pavyksta atsispirti.  ,,O kartais man labiausiai reikia tiesiog tylos.“

Mokiniai jau žino, kaip svarbus jai miegas. Tai net tapo klasės tradicija: išlydėdami mokytoją savaitgaliui, vaikai linki jai kokybiško miego. „Maža, bet labai miela detalė. Ji parodo, kad vaikai klausosi ir įsimena, kas man svarbu.“

Labiausiai juos stebina, kad mokytoja irgi kadaise buvo vaikas. Berniukai nustemba sužinoję, kad ji gerai žaidė kvadratą ir lankė tinklinio treniruotes, o mergaitėms įdomios istorijos apie dainavimą „Dainų dainelėje“ ir vaikystės pomėgius. Drabužius pirmiausia ji piešdavo lėlėms, vėliau ir sau, o jos sumanymus įgyvendindavo močiutė. Jos vaikystės savaitgaliai prasidėdavo nuo knygos, nuo naujos istorijos. Todėl šiandien ji ypač džiaugiasi galėdama padėti vaikams atrasti skaitymo malonumą.

Žmogus, pas kurį galima sugrįžti

Į klausimą, kas jai suteikia daugiausia džiaugsmo mokytojos darbe, Ž. Tuomienė atsako paprastai: ryšys su mokiniais. Kai kuriose šeimose ji tapo kelių kartų mokytoja: mokė tėvus, vėliau ir jų vaikus. „Mokiniai ateina ne parodyti pažymių. Jie ateina pasikalbėti. Noriu, kad jie žinotų: mano ausys pasiruošusios juos išklausyti. Šiandien, rytoj ir tada, kai jie jau seniai nebesėdės mano klasėje.“

Užaugę mokiniai, jos manymu, turėtų išsaugoti tikėjimą savimi, drąsą klausti, gebėjimą išklausyti kitą ir supratimą, kad nebūtina visko mokėti iš karto. „Galbūt tai ir yra viena gražiausių šio darbo prasmių - žinoti, kad esi žmogus, pas kurį galima sugrįžti.“

Viešoji įstaiga „Lietuvos Junior Achievement"