Viena svarbiausių figūrų Lietuvos repo ir hiphopo scenoje, legenda ar vaikystės muzikos dievaitis – tai tik keletas epitetų, kuriuos šalia Edgaro - Ades vardo klijuoja repui neabejinga klausytojų auditorija. Neseniai kartu su Micro One naują kūrinį „Alkatrasas” pristatęs jonavietis dar šiais metais savo namuose įkūrė ir įrašų studiją. Ją bei visą Ades muzikinį kelią lydi ne viena įdomi istorija. Artėjant Aukštų Debesų Erelio koncertui Jonavoje, apie tai ir daugiau – iš jo paties lūpų.
– Daugiau nei 10 metų – tiek laiko praėjo nuo pirmosios tavo dainos „Perfektas” sukūrimo. Per tą laiką išleidai tris albumus, o dabar kalbamės tavo muzikos įrašų studijoje „NO BLING RECORDS”. Prisiminkime, kaip repas atsirado tavo gyvenime? Kodėl būtent repas?
– Tiesą sakant, man kartais net sunku pačiam pasakyti, kuriuo momentu viskas prasidėjo, nes nebuvo kažkokio konkretaus lūžio, paskatinusio pradėti repuoti. Atrodo, kad viskas vyko savaime...
Būtent šiame kambaryje, dabartinėje įrašų studijoje, parašiau pirmą savo raimą. Čia iki šiol turiu ir pirmą tėvo padovanotą „G&G Sindikato” albumą. Kai man buvo 12 ar 13 metų, jis parvežė didelę dėžę kompaktų. Pamenu, kad su smalsumu perklausiau visus juos. Manau, kad tai turėjo įtakos, nes reikėjo parodyti man kažkokią kryptį.
Crazy, bet gerokai iki tol, man būnant 2 ar 3 metų, šiame kambaryje išgirdau ir pirmą savo repą – krikštatėvis čia juostiniu magnetofonu klausydavo A. Mamontovo prodiusuoto „Pompos” albumo. Jis kaip ir buvo pirmasis lietuviško hiphopo albumas.
Taip „Pompa” tapo pirmąja mano klausoma muzika. Ne tik klausoma, bet ir mėgstama – pasibaigus muzikinei juostai aš prašydavau paleisti ją iš naujo. Kaip pasakojo mano artimieji, netgi pradėjau kalbėti būtent „Pompos” dainų žodžiais.
Visi tie prisiminimai bei šiame kambaryje juntama aura nekėlė jokių abejonių, jog mano studija turi būti įrengta būtent čia.
– Kas paskatino įsirengti ją?
– Visų pirma, norėjosi čia kažką įrašyti, tačiau pagrindinė mano misija buvo pabandyti bent šiek tiek pabendrauti su jaunu atlikėju, padėti jam savo kelio paieškose.
Smagu, kad jau sulaukiau jaunimo ne tik iš Jonavos, bet ir iš kitų miestų, o „NO BLING RECORDS” suteikė jiems galimybę įsirašyti savo dainas pigiau. Atidarant studiją, komercinės paskatos tikrai nėra ir nebuvo svarbiausios.
Tiesa, pasitaikė atvejų, kai išgirdęs atvykusių atlikėjų balsus aiškiai supratau, kad mano kambariukas jiems per mažas. Kadangi palaikau glaudžius ryšius su Vilniuje esančia „Shiaure records”, tais atvejais kartu galvojome, kaip pasiekti geriausio rezultato.
– Kur pats įrašinėjai pirmuosius savo kūrinius? Ko gero, ne studijose...
– Dabar kai prisimenu tai, ima juokas. Kartu su MTW (aut. past. prodiuseris, muzikos kūrėjas, įkūręs ir jau minėtą „Shiaure records”) savo kūrinius ne kartą esame įrašinėję spintoje.
Pamenu, vienu metu nuomojomės butą Vilniuje, atliekamų pinigų visiškai neturėjome, o kurti vis tiek norėjosi. Tada atrodė, kad spintoje galima surasti visai neblogą akustiką. Taip ir įrašinėjome šalia joje sudėtų, iš namų atsivežtų bulvinių maišų ir panašiai. Studentavimo laikai...
– Praėjusią savaitę kartu su kitu reperiu – Micro One pristatėte „Alkatrasą”. Kaip matyti iš komentarų po įrašu ,,Youtube” kanale, gerbėjai ne tik žavėjosi jūsų duetu, bet ir pripažino ilgai laukę naujo kūrinio. Papasakok, kodėl nusprendėte padirbėti kartu ir kodėl to sulaukėme tik dabar.
– Įrašyti bendrą kūrinį norėjome gal jau dešimtmetį. Šį kartą užteko vieno neplanuoto susitikimo studijoje ir įrašymas įvyko labai spontaniškai bei greitai.
Turėjome koncertą kartu Kaune ir susitikome aptarti detalių studijoje Vilniuje. Taip jau gavosi, kad tąkart įrašėme dainą ir nufilmavome klipą.
Micro One'as buvo tas iniciatorius, dėl ko jau turime „Alkatrasą”. Žinant mane, jei jis nebūtų ėmęsis iniciatyvos, turbūt dar du metus būtume įrašinėję (šypsosi).
Linkėjimai jam!
– Ar tu kritiškas savo kūrybai? Ar lengva paleisti ją iš kūrybinio proceso į galutinį produktą, kuris pasiekia klausytoją?
– Labai sunku, aš į viską žiūriu be galo preciziškai. Dažniausiai žinau, kaip turi atrodyti mano gabalas, turiu viziją ir ji tampa visišku prioritetu, tačiau negaliu sakyti, kad niekada neinu į kompromisą. Dažniausiai juos atrandu su MTW. Gal todėl mūsų kelionė kartu tęsiasi tiek daug metų.
Nemažai esu dirbęs ir su Vytuku (WTK pseudonimu žinomas prodiuseris). Mano galva, jis – jei ne geriausias, tai vienas geriausių prodiuserių mūsų gimtinėje, tiesiog – genijus.
Žinodamas savo būdą, iki gyvenimo galo būsiu dėkingas už kantrybę visiems tiems, kurie yra dirbę su manimi.
– Koks tavo paties santykis su sava muzika? Klausaisi jos?
– Tik išgėręs... Juokauju! Ne... Kūrybinio proceso metu tiek jos prisiklausau, tiek kartu viską tobulinu, kad jau tikrai nebesinori to daryti.
– Esi pasižymėjęs ir freestyl'o kovose. Iš šalies atrodo, kad tai – labai sudėtingas procesas: turi ne tik greitai rimuoti žodžius, bet ir dėlioti šalia beat'o „gulančią” istoriją. Kaip yra iš tikrųjų? Ar nepasitaikė atvejų, kai freestyl'indamas pasakei tai, ko visai nenorėjai?
– Faktas, kad pasitaikė, bet visada sakiau, kad freestyl'as – sėkmės dalykas. Tu niekada nežinai, koks žodis tau ateis į galvą per tą milisekundę.
Tuo pačiu reikia įdirbio, turi praktikuotis, mėgti tai daryti. Mano nuomone, kaip geras aktorius turi mokėti improvizuoti, taip reperiai – freestyl'inti.
Žinoma, yra išimčių, bet man freestyl'inimas neatsiejamas nuo repo.
– Klausantis tiek įrašų, tiek gyvų pasirodymų ant scenos kyla mintis, kad Adės tekstai pasižymi spalvingu, plačiu žodynu. Bandau spėti, kad mokyklos laikais lietuvių kalbos pamokos tau nebuvo pati sudėtingiausia užduotis. Ar tai – tiesa?
– Taip, lietuvių kalba man sekėsi tikrai neblogai, priešingai nei matematika ar fizika.
Laikydamas valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, jei gerai prisimenu, prirašiau daugiausiai žodžių. Beje, rašiau apie repą.
Aš buvau toks gana nesocialus mokinys, neįdėdavau daug pastangų į laiką mokykloje, o į egzaminą atėjau visiškai nesiruošęs, tačiau man vis tiek pavyko pasiekti gero rezultato.
Nežinau, ar mano žodynas tikrai labai platus, bet prie jo turtinimo, be abejo, prisidėti gali ir skaitymas, ir nuolatinis domėjimasis skirtingomis temomis.
– Jei jau prisiminėm mokyklos laikus, ar būdamas mokiniu bandei gilinti žinias muzikos srityje?
– Lankiau Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą. Tiksliau, buvau į ją varomas mamos. Lyg su botagu... Mano kančias gilino noras lankyti krepšinio treniruotes. Iš pradžių bandžiau viską derinti, bet laiko stoka pakišo koją.
Mokiausi groti smuiku, pianinu, bet iš pianino klasės buvau išmestas. Nebuvau pats pavyzdingiausias mokinys ir čia. Visgi, smuiko klasę baigiau.
Puikiai pamenu, kad į meno mokyklą eidavau pro savo kiemo krepšinio aikštelę su smuiko dėklu ir ašaromis akyse. Kiemo draugai tiesiog žvengdavo iš to.
Tada sakiau mamai, kad niekada jai už tai nepadėkosiu, bet ilgainiui supratau, kad meno mokykla buvo naudinga.
– Kuo?
– Buvome mokomi intonuoti, jausti ritmiką, lavinom klausą. Vėliau smuiku gal ir negrojau, bet tas 8 metų įdirbis ugdė ir asmenines savybes.
– Tavo tekstuose pasitaiko keiksmažodžių, užuominų į nepatogias ar lyg ir uždraustas temas. Žinai apie ką aš... Viso to taip pat netrūko pirmuosiuose tavo kūriniuose. Kaip tada reagavo tavo artimieji?
– Viskas yra iš gyvenimo, visi tekstai paremti juo. Artimieji palaikė, džiaugėsi, kad aš apskritai kažkuo užsiimu, turiu veiklos.
Jų palaikymą jaučiu ir dabar.
– Ne viename kūrinyje mini Jonavą, keliuose vaizdo įrašuose galima matyti čia užfiksuotus kadrus. Kodėl likai šiame mieste? Kalbantis su menininkais, skirtingais kūrėjais, neretai galima išgirsti, kad didžiausias galimybes jie įžvelgia Vilniuje. Ką tu apie tai manai?
– Taip, pritariu šiai minčiai. Pats ne kartą esu bėgęs į Vilnių, bet šiuo gyvenimo momentu save matau Jonavoje. Čia yra mano šeima, ją ir prioretizuoju. Kaip bus vėliau – nežinau.
Šiaip aš nesu ir triukšmo mėgėjas, laikau save intravertu, o Jonavoje – visiška ramybė. Laiką taip pat leidžiu šalia esančiame kaime. Jonavoje turiu geras galimybes atsiriboti nuo aplinkos.
Ir visgi turiu pasakyti, kad Jonava, lyginant su tai laikais kai augome mes, juda į priekį. Džiaugiuosi, kad čia tenka sutikti labai faino, kūrybingo jaunimo.
– Laikai save intravertu, bet tavo dainų tekstai alsuoja atvirumu.
– Manau, kad repas yra ta platforma, kur galiu save atskleisti. Mane jis veikia lyg kokia hipnozė, padedanti išreikšti save, pasakyti viską, ką turiu mintyse.
Tuo ir yra smagus žodis bei žodžio laisvė.
– Šeštadienį 18 valandą kartu su DJ MAMANIA koncertuosi Jonavos kultūros centre. Kas paskatino vėl sugrįžti ant savo miesto scenos?
– Buvau pakviestas kultūros centro, tačiau apie koncertą ar kažkokią kitą veiklą, kuri paliestų alternatyvios kultūrinės veiklos pasiilgusius žmones, galvojau dar iki to. Taip jau gavosi, kad mintys išaugo į realų koncertą.
Tuo tikrai džiaugiuosi ir kviečiu visus atvykti į Jonavos kultūros centrą!
– Ade, visų tavo klausytojų vardu pabandysiu „uždėti” tau spaudimo. Kaip ilgai dabar lauksime naujo tavo albumo ar naujo kūrinio?
– Labai nemėgstu kažko žadėti ir prisižadėti, bet tikiuosi, kad taip ilgai neužtruksiu. Ką galiu pasakyti, kad kai jau išleisiu, tikrai pamatysite internete (šypsosi).
– Ačiū tau už skirtą laiką!
Kalbino Jovita Stanevičiūtė
Asmeninio archyvo, V. Bertašiūtės ir M. Perecko nuotr.