Kai pasigirdo kalbos apie tai, kad kariniai neramumai gali kilti ir Lietuvoje, o nuo rusų agresijos mes nesame saugūs, mano mama visų pirma nuskubėjo į parduotuvę pirkti kruopų, cukraus, makaronų ir aliejaus. Ir tai – nieko keista, mat daug civilių žmonių įsitikinę, jog karą lengviau išgyvens turėdami pakankamą kiekį maisto atsargų.

Atsargos karininkui majorui, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkui Dariui Antanaičiui toks elgesys kelia šypseną. Pats buvęs karštuose pasaulio taškuose – Afganistane ir Irake – jonaviškis karą ir jo pasekmes matė iš arti. Todėl net pakankamas kiekis kruopų ar cukraus, sako Dariaus, toli gražu negarantuoja išgyvenimo.

Neseniai Jonavos rajone, Rukloje pirmą kartą vyko išgyvenimo kursai, skirti ne kariams, o civiliams gyventojams.

-Dariau, šie kursai yra naujiena tiek Lietuvoje, tiek Jonavoje.  Todėl kyla paprastas klausimas – kam jie reikalingi? Ar mes, gyvenadami modernioje ir civilizuotoje visuomenėje tikrai turime išmanyti išgyvenimo abėcėlę?

-Tai buvo kursai šeimoms. Labai norėjome, kad juose dalyvautų ir tėvai, ir vaikai. Jei šalyje įvyktų krizė, jei kiltų karas, prasidėtų neramumai, civiliai žmonės nežino, kaip elgtis, ką daryti, kaip išgyventi, kaip padėti šeimos nariams.

Vaikai turi žinoti, kaip pasilėpti, vaikai - ką daryti pasimetus nuo tėvų, kaip padidinti savo galimybes išlikti gyviems. Šie dalykai yra labai svarbūs.

Kursus organizavo Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyrius. Džiaugiuosi, kad du kariai, šiuo metu tarnaujantys Rukloje, sutiko neatlygintinai skirti savo laiką, žinias ir pravesti šiuos kursus.

- Kaip manot, kodėl žmonės atėjo į kursus? Jie jaučia pavojų?

-Atrodo, tarsi būtų išaušusi diena, kai mes visi atsibudome iš patogaus ir ramaus europinio miego. Supratom, kad viskas nėra taip gražu. Mes gyvename globaliame pasaulyje ir neesame izoliuoti.  Žinoma, daugiausiai nerimo sukėlė įvykiai Ukrainoje. Tačiau pažiūrėkim ir į kitas šalis – į Gruziją, į Afganistaną. Karai neišnyko. Praėjusieji metai buvo karų metai. Nei viena karta neužaugo be karo. Aš tikiuosi, kad mūsų karta bus ta, kuri užaugs su užsienio karais, tačiau jie aplenks Lietuvą. Antra vertus, kalbame ne tik apie karą, tačiau ir apie neramumus, krizes.

-Tačiau po įvykių Ukrainoje garsiai prabilta būtent apie karą.

-Taip, įvykiai Ukarinoje ir buvo tas pagrindinis, svarbiausias dirgiklis.

-Kartais net atrodo, kad kalbėti apie tai dabar madinga?

-Karas dabar „ant bangos“. Žmonėms tai rūpi. Ir kai manęs kaimynai, bičiuliai ėmė klausinėti, ką reiktų daryti, jei kiltų karas, tuomet ir pagalvojau, kad savo žinias, savo patirtį galiu perduoti kitiems. Būtent taip ir kilo idėja organizuoti kursus.

Karą mačiau savomis akimis. Kai vyksta kariniai konfliktai, viena kariuomenė kariauja su kita kariuomene. Civiliai tik maišo. Civiliai žūsta ir todėl, kad patys kartais nežino, ką daryti ir kaip išsigelbėti.

Mūsų Lietuvos kariuomenė puikiai paruošta, nors ir neturi didelio biudžeto. Tačiau jos resursai pritaikyti tam, kad išgyventų ir nukautų priešus, o ne tam, kad padėtų išgyventi civiliams. Manau, kad ruošdami šiuos kursus mes prisidedam prie Lietuvos stiprinimo – mokom žmones, ką daryti ir kaip elgtis.

-Ar sunku išmokti išgyventi?

-Manau, kad tie, kurie buvo, įgijo daug naudingų žinių. Tačiau tikrai nereikia galvoti, kad šios žinios – tik karo atvejui. Toli gražu.

Vaikas gali pasikysti miške, jis gali įkristi į šulinį (kaip pernai buvo nutikę Kaune), jis gali susižeisti. Mes mokome, kaip elgtis tokiose situacijose ir kaip padidinti savo išgyvenimo galimybes. Galėčiau priminti ir dar vieną atvejį – tragediją Panevėžio rajone Dembavoje, kai buvo sudeginta mergina. Kalbame ir apie kritines situacijas. Dažnai žmogus miršta tada, kai pasiduoda, kai nusprendžia, kad miršta. Žmogus nuskęsta tada, kai leidžia sau nuskęsti.

Be abejo, kursų metu suteikiamos ir medicininės žinios, mokoma, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kaip sustabdyti kraujavimą ir panašiai.

Nemažai dėmesio skiriame ir tiesioginiam karo pavojui – kaip įveikti minų lauką, ką daryti patekus į apšaudymą, kaip elgtis puolant priešui.

-Tai kaip elgtis?

-Priklauso nuo situacijos. Visų pirma prasidėjus karui miestai tampa mūšio lauku, užimamos ligoninės, kiti strateginiai objektai. Todėl iš miesto reikia saugiai pasitraukti. Žmones mokome, kaip išfiltruoti upės vandenį, nes vandens žmogui reikia nuolatos. Taip pat kaip „plikomis rankomis“ paruošti žuvį, kaip įsiregti laikiną prieglobstį – stogą virš galvos.

Žmonės turi suvokti, kad kilus karui nebus nei „Maximos“, nei „Rimi“, nei „Iki“. Viskas bus kitaip, bus neįprasta, baisu ir nekasdieniška.

-Kitaip tariant, mokote ne tik buities, svarbu ir psichologinis pasirengimas?

-Tai labai susiję su žiniomis ir baime. Kai žinai, ką daryti, kai sužeidžiamas tavo vaikas, kai žinai, kaip elgtis, jei pasimetei nuo tėvų, tada mažiau bijai. Kuo daugiau žinių, tuo mažiau baimės.

-Kol kas kursai buvo tik vieną savaitgalį. Ar jie vyks ir toliau?

-Taip. Birželio 7-ąją startuosim su kita grupe, o vėliau kursai bus suskirtsyti į pakopas – nuo pirmojo iki trečiojo lygio. Pateiksime daugiau žinių, įvertinsime daugiau situacijų.

Jei susidomėjote organizuojamais kursais, daugiau informacijos galite gauti parašę elektroniniu paštu rupinkis@gmail.com