Dėl šventos ramybės (nes artėja rinkimai, maža kas) neįvardysiu asmenybių ir kalbėsiu bendrai. Šiandien į Jonavą paskui visiems jau, matyt, gerai žinomą įvykį suvažiavo bemaž visos Lietuvoje esančios televizijos.

Įvykis nemalonus niekam. Nei įstaigai, kurioje jis įvyko, nei savivaldybei, nei policijai. Ir štai ką šiandien išgirdau iš kolegų.

Visi oficialūs asmenys, kurie su šiuo įvykiu yra susiję arba net nelabai, drąsiai stojo prieš visų televizijų kameras ir pasakė, kas įvyko. Pasakė, kad įvyko blogai. Kad taip, be abejo neturi būti, bet taip yra. Kad yra problema, kurią reikia spręsti.

Nė vienas iš jų nepasislėpė nei jokioje elektros skydinėje, nei užsidarė tualete ar užsirakino kabinete. Jie padarė tai, ką ir turėjo – be jokių išsisukinėjimų suteikė informaciją.

Gal per drąsiai pasakysiu, bet šiandien jonaviečiai – valstybės tarnautojai – puikiai išlaikė viešumo egzaminą. Ir man dėl to labai džiugu. Nes drąsių niekas nežudo, kaip dainavo Marijonas Mikutavičius. Ir kai žmonės kalba atvirai ir aiškiai, lieka mažiau erdvės kurti sąmokslo teorijas.

Ir man tikrai gera dirbti mieste, kur ir nepatogiais klausimais gali drąsiai kreiptis į valdininkus. Kiek dirbu, atsakymus tiek telefonu, tiek elektroniniu paštu gaunu tą pačią dieną, kartais – per kelias dešimtis minučių. O dėl šios nepatogios istorijos įstaigos vadovė tiek mane vakar, tiek, kiek suprantu, kolegas šiandien sutiko priimti iš karto be jokių „neturiu laiko“.

Didžiulė pagarba jai už tai, kad, kaip Lietuvoje pasitaiko, po skandalingų įvykių ji nepasiėmė nedarbingumo lapelio. Nors net neabejoju, kad vaistų po viso to jai tikrai reikėjo.

Man atrodo, kad aš gyvenu protingame mieste.