Praėjusią savaitę Seimo Aplinkos apsaugos komitetas pradėjo svarstyti dar sausio mėnesį Aplinkos ministerijos pateiktą Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektą. Pataisos iš pirmo žvilgsnio atrodo nieko ypatingos, remiantis teisėkūros pagrindais – tradiciškai įgyvendinančios Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas.

Šio įstatymo projekto tikslas taip pat skamba gražiai ir didesnių klausimų turėtų nekelti. Juo siekiama palengvinti perėjimą prie žiedinės ekonomikos, kurioje atliekos virstų ištekliais ir susidarančių atliekų kiekis būtų maksimaliai sumažintas.

Tikslai geri ir suprantami. Įgyvendindama žiedinės ekonomikos principus, Lietuva prioritetą skiria atliekų prevencijai, antriniam panaudojimui ir perdirbimui. Tačiau yra vienas didelis „bet“. Taip jau susiklosto, kad, prisidengdami neblogomis iniciatyvomis, kai kurie įstatymų leidėjai yra linkę pateiktus įstatymų projektus apipinti neaiškiomis papildomomis pataisomis. Taip atsitiko ir šį kartą.  

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektui Seime pasiekus svarstymo stadiją, buvo registruojami svarbesni ir mažiau svarbūs Seimo narių pasiūlymai, tarp kurių – ir Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkės, aplinkos ministro ir dar vienos Seimo narės iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pasiūlymas, kuris užkerta kelią savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis. Šiuo žingsniu praktiškai dedamas pirmas žingsnis link vidaus sandorių visiško panaikinimo.

Gal Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras siekia nepastebimai įvesti tvarką

Vidaus sandorių tema yra itin jautri Lietuvos savivaldai. Keistai atrodo bet kokie pasiūlymai, susiję su galimu vidaus sandorių panaikinimu, ypač atliekų sektoriuje, kuriame, ne paslaptis, daug interesų grupių. Ir kodėl tai daroma tyliai – registruojant nedidelę pataisą minėtam įstatymo projektui. Gal Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras siekia nepastebimai įvesti tvarką, kuri privatiems vežėjams atiduotų šiuo metu savivaldybių įmonių aptarnaujamą rinkos dalį. Dar keisčiau atrodo, kad registruota pataisa prieštarauja šiuo metu galiojantiems teisės aktams, pagal kuriuos savivaldybės turi teisę pakuočių atliekų surinkėjus-vežėjus parinkti tiek viešojo konkurso būdu, tiek sudarydamos vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis.

Nieko nelaukiant ir praktiškai su nieko nesitariant bei neieškant kompromisų yra bandoma stumti įstatymo projekto pataisą

Tenka konstatuoti, kad minėto komiteto pirmininkė ir aplinkos ministras nėra linkę atsižvelgti į ekspertų rekomendacijas, taip pat į savivaldybių atstovų išsakytą kritiką ir pasiūlymus. Nieko nelaukiant ir praktiškai su nieko nesitariant bei neieškant kompromisų yra bandoma stumti įstatymo projekto pataisą, kuri yra neišdiskutuota ir apie kurią dar turi pasisakyti aukščiausia teisminė įstaiga Lietuvoje – Konstitucinis Teismas.

Tik priminsiu, kad šiuo metu Konstitucinis Teismas yra priėmęs sprendimą nagrinėti prašymą, kuriuo bus išaiškinta, ar Viešųjų pirkimų įstatyme numatytas leidimas savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savivaldybės įmonėmis dėl viešųjų paslaugų teikimo, neprieštarauja Konstitucijai.

Natūraliai kyla klausimas, kam tokia skuba? Ir kodėl neįsiklausoma į savivaldą, kuriai tektų atlaikyti didžiausias pasekmes, jeigu Aistės Gedvilienės, Simono Gentvilo ir Dalios Asanavičiūtės pataisa būtų priimta? Kodėl tyliai norima eliminuoti savivaldą iš atliekų tvarkymo sistemos?

Valdančiųjų atstovams siūlau nepažeidinėti teisėkūros taisyklių, tokį svarbų klausimą nuodugniai išdiskutuoti ir bent palaukti Konstitucinio Teismo sprendimo. Ir svarbiausia – girdėti savivaldybių argumentus, kurie, visų pirma, grindžiami gyventojų lūkesčiais gauti nepertraukiamą ir kokybišką paslaugą.

Paliekant dabar galiojančią tvarką ir vertinant išskirtinai aplinkosauginiu požiūriu – vietos įmonės, tvarkydamos pakuočių atliekas, mažiau teršia aplinką. Sutaupomas laikas ir atliekas surenkančių automobilių nuvažiuojami atstumai, o tai teigiamai įtakoja aplinkos kokybę ir mažina oro taršą.

Galiojant dabartiniam reglamentavimui, kai pakuočių atliekų tvarkymas gali vykti vidaus sandorio būdu, savivaldybės turi galimybę reguliuoti atliekų surinkimo dažnumą pagal poreikį. Svarbu pažymėti, kad daugelyje savivaldybių atliekų sutvarkymo kiekiai ir poreikis, valstybei paskelbus ekstremalią situaciją, išaugo net kelis kartus. Viešųjų pirkimų atveju, tai sąlygotų perkrautus konteinerius, o tuo pačiu – ir teršiamą aplinką.

Priėmus siūlomą įstatymo pataisą kiltų grėsmė, kad šie nauji bei mažiau taršūs automobiliai gali taip ir likti nenaudojami.

Dar daugiau. Savivaldybių įmonės, tvarkančios atliekas, investavo į naujų ekologiškų šiukšliavežių įsigijimą, vykdo Europos Sąjungos lėšų projektus. Priėmus siūlomą įstatymo pataisą kiltų grėsmė, kad šie nauji bei mažiau taršūs automobiliai gali taip ir likti nenaudojami.

Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis savivaldybių, vykdydamos Viešųjų pirkimų procedūras, susiduria su neproporcingai daug skundų, pradėtų teisminių procesų, o tai neigiamai įtakoja ne tik atliekų tvarkymo paslaugą, bet ir atsiliepia gyvenamosios aplinkos kokybei, turi neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, neužtikrina efektyvų gamtos išteklių naudojimą.

Labai tikiuosi, kad ne tik aš, bet ir kolegos Seimo nariai, ypač iš valdančiosios daugumos, atkreips dėmesį į tokias daugybę klausimų keliančias kai kurių parlamentarų registruojamas iniciatyvas, galimai pažeidžiančias teisėkūros taisykles ir galimai proteguojančias siaurus interesus atliekų sektoriuje.

 

Seimo narys Eugenijus Sabutis

Taip pat skaitykite: