Ne vieną kartą teko bendrauti su, matyt, visiems puikiai žinomu jonaviečiu Andriumi Lobovu. Kiekvieną kartą, išvydus jį, sulaukdavau vieno ir to paties klausimo: „Dar vis valgai lavonieną“? Taip Andrius vadina mėsą. Be to, mano gyvenime yra tokia teta Zita. Ji rūpinasi sveika mityba ir vis suka galvą, kad reiktų maitintis bent šiek tiek sveikiau.

Trečia – neseniai viena mano „Facebook“ bičiulė paskelbė, jog iki Kalėdų nevalgys mėsos. Tam, kad organizmas pailsėtų prieš šventinius apsivalgymus. Be to, iššūkiai sau, matyt, visuomet yra gerai – nesvarbu, kokie jie bebūtų: ar sporto, ar skaistybės, ar mėsos, ar dar bala žino kas.

Iššūkiai kasdienybei suteikia skonio – lyg kokybiškais prieskoniais gausiai pabarstyta kiaulienos išpjova. Todėl jau pusantros savaitės gyvenu be mėsos. Nepaisant to, jog prie šios mano iniciatyvos niekas iš namiškių neprisidėjo, o rūkyta dešra mane viliojo ne ką mažiau, nei katinus – valerijonai, tačiau savo skrandžio vartus mėsai ėmiau ir užrakinau. O raktą - išmečiau.

Eksperimentu džiaugiuosi iki šiol, ir jau ėmiau galvoti, kad jos mano gyvenime pasibaigus šio eksperimento laikui bus bent jau gerokai mažiau – kartą ar du per savaitę. Jei iš viso jos norėsiu.

Visada maniau, kad kas jau kas, tačiau aš mėsos atsisakyti nesugebėsiu. Nes, jei atvirai, žinau tik kokius tris patiekalus, kuriuos galima pagaminti be mėsos. Tai yra cepelinai su varške, blyneliai su varške ir grikių blynai.  Tačiau ar jie yra sveiko maisto šaltinis, švelniai tariant, abejotina. Tiesa, dar salotos su avokadu, sūriu, alyvuogėmis ir karštosios cukinijų salotos su kaparėlais ir pomidorais.

Tuo tarpu patiekalai iš mėsos namuose gaminami nuolatos. Kiaulienos suktinukai, kepta kiauliena su daržovėmis, firminis mano vyro sūnaus Tado guliašas. Jei nėra mėsos – juk nėra ką valgyti.

Tiesa, patiekalus iš mėsos ruošiu ir toliau. Tik pati jų nevalgau. Ir jei pirmosios dienos buvo tokios sunkios, kaip moteriai pirmieji nėštumo mėnesiai, nuo keptuvėje čirškiančios mėsos kvapų galva sukosi lyg nuo vyno, vėliau viskas keitėsi. Nosies jau nebekutena kepamos mėsos kvapas, o iš šaldiklio dažniau nei bet kada ėmiau traukti šaldytas daržoves ir grybus.

Atsisakiusi mėsos atradau įvairesnių "miksų" salotoms, troškintas daržoves, kruopas. Beje, kai prieš kelias dienas panorau įsigyti riešutų, iš nuostabos atvipo žandikaulis. Kilogramas lazdyno riešutų – 64 litai. Už tiek išeitų maždaug penki kilogramai faršo, beveik keturi kilogramai kiaulienos sprandinės, o kiek rūkytų dešrelių – jau ir neskaičiuoju. Pasirodo, jog riešutų kainos šiemet kilo dėl prasto jų derliaus. Apie tai rašė ir žiniasklaida, tačiau anksčiau nebuvau skaičiusi. Nes riešutų kaina man rūpėjo panašiai tiek, kiek žaliavalgiui – troškinti kopūstai.

Be to, kur kas geriau už mane patiekalus be mėsos ruošia kavinės. Todėl, būdama mieste, „Armos“ bare atradau puikias salotas su lašiša. Tačiau svarbiausia – man liovėsi skaudėti galvą. Tą galėtų paliudyti net Rimkų „Norfos“ vaistininkės, nes nebeinu pirkti jokių „saridonų“. Neįtikėtina, tačiau tai – tiesa. Bemaž kasdieninis galvos skausmas buvo bėda, o jos priežasčių nerasdavo ir gydytojai. "Tiesiog yra žmonių, kuriems skauda galvą", - paaiškino viena gydytoja. Todėl iššūkis be mėsos bent jau kol kas džiugina. Pradžioje – iki Kalėdų.