Prieš keletą metų Eugenijui Sabučiui teko kardinaliai pakeisti savo veiklą. Greitosios medicinos pagalbos stoties vadovas tapo rajono mero pavaduotoju, o dar po poros metų- antruoju tiesiogiai išrinktu meru Jonavoje. Atsakingos pareigos pakoregavo ir kasdienybės ritmą - aplinkiniai rajono vadovą nuolat mato ne tik mero kėdėje vykstant rajono posėdžiams, bet ir įvairiuose renginiuose, visuomeninėse veiklose, miesto apžiūrose.  Esant tokiam ritmui, laiko šeimai ir poilsiui lieka nedaug, tačiau E. Sabutis tuo nesiskundžia.

Darbas – tai pareiga, o pareigas reikia vykdyti

„Laiko, kaip ir visi, turiu 24 valandas paroje. Veiklos tempas didelis, bet tikrai suspėju ir skųstis neketinu“, - sako E. Sabutis. Galėčiau postringauti apie tai, kaip susidėlioju griežtą darbotvarkę, jos principingai laikausi ir t.t. Bet viskas daug paprasčiau. Esmė ta, jog rajono vadovo vieta, kurią užimu, man patikėta žmonių, tai reiškia, kad negaliu jų nuvilti. Jei esu kviečiamas į kokį nors renginį, susibūrimą ir galiu ten dalyvauti – tai ir dalyvauju. Tai – mano darbas“.

Už įskiepytą atsakingą požiūrį į bet kokią veiklą, kurios imasi, E.Sabutis dėkingas tėvams. „Dar vaikystėje buvau išmokytas, kad dirbti – pareiga, o pareigas reikia vykdyti“, - sako dabartinis rajono vadovas, - „antra vertus, man patinka su žmonėmis bendrauti tiesiogiai, išgirsti jų džiaugsmus ir rūpesčius. Vien tik sėdint kabinete savo pareigų gerai neatlikčiau. Gal dėl to ir dažnus vakarus po darbo valandų, kuriuos praleidžiu dalyvaudamas visuomeniniame rajono gyvenime, priimu kaip natūralią ir reikalingą savo pareigų dalį“.

Už įskiepytą atsakingą požiūrį į bet kokią veiklą, kurios imasi, E.Sabutis dėkingas tėvams. 

Nei darbe, nei šeimoje E.Sabučio niekas nėra girdėjęs kalbant pakeltu tonu ar šaukiant. „Žinokit, mane tikrai sunku išmušti iš vėžių. Garsiai riktelėjęs esu gal kokį vieną kartą gyvenime, kai mano sūnus, būdamas mažas, išbėgo į gatvę“.

Filosofija praverčia ir darbe, ir šeimoje

E. Sabutis baigė filosofijos mokslus Vytauto Didžiojo universitete, vėliau studijavo teisę. „Dabar studentai gali sudaryti visą sąrašą pageidaujamų specialybių, į kurias nori stoti, o anksčiau tokios galimybės nebuvo. Filosofijos studijos buvo mano troškimas, pasirinkau jas sąmoningai, tuo priversdamas gerokai sunerimti savo tėvus, kuriems, kaip ir aplinkiniams, toks pasirinkimas atrodė sunkiai suprantamas. „Ką galima dirbti, turint filosofijos diplomą?“, - svarstė jie, tačiau mano sprendimą gerbė ir jam nesipriešino.

E. Sabutis sako, kad filosofijos studijų metu įgytos žinios padeda ir dabartiniame darbe.

Pasirinkti neįprastą sritį E. Sabutį pastūmėjo etikos pamokos mokykloje. „Aš visuomet buvau linkęs gilintis į bet kokio reikalo esmę, kelti klausimus, kurie, ko gero, erzindavo mano mokytojus. Pavyzdžiui, man būdavo nesuprantama, kodėl turime mokytis apie didingus valdovus, o ne apie valstiečius. Juk tų valdovų buvo vos keliolika, o paprastų žmonių – milijonai. Arba kodėl x privaloma žymėti būtent x ženklu, o ne, tarkim „h“. Nes taip priimta? O kas nusprendė, kad taip priimta? Kitaip tariant,  suvokiau, kad paprasto mokslo atsakyti į gyvenimo klausimus neužteks. O rasti atsakymų labai norėjosi“.

E. Sabutis sako, kad filosofijos studijų metu įgytos žinios padeda ir dabartiniame darbe. „Visuomet stengiuosi įsigilinti, „nenuplaukti“ paviršiumi, o nuostata „nes visi taip daro“ man išvis nepriimtina“. Mero teigimu, tiek darbe, tiek šeimoje jis vengia kategoriškumo. „Žmogiška mūsų prigimtis dažnai verčia ginčytis ten, kur nevertėtų, mėgstame būti teisūs bet kurioje situacijoje. Filosofijos mokslai suformavo įprotį nuolat savęs paklausti „ar tu tikrai teisus?“. Tada į dalykus bandai pažiūrėti kito žmogaus akimis, iš šono, ir juos analizuoti“, - sako E. Sabutis.

Pasimatymą paskyrė paštu

Su žmona Rasa rajono vadovas kartu – jau 21 metai. „Mūsų pažintis buvo kiek kitokia, nei visų“, - sako E. Sabutis, - „kad tokia mergina Rasa yra, žinojau jau nuo vaikystės, mat mūsų tėvai buvo pažįstami, tačiau, tiesą sakant, kaip ji pati atrodo, nežinojau. Tad vieną dieną, jau būdamas studentas, ėmiau ir parašiau jai laišką. Tuo metu nebuvo nei interneto, nei socialinių tinklų, net mobilių telefonų, ne visi ir laidinius telefonus turėjo, tad laiškas atrodė geriausia išeitis“. Paštu paskirtas pasimatymas tapo lemtingas: „nuo tos dienos ir esame kartu“.

Be šeimos, be vaiko - nematyčiau gyvenimo prasmės. Ir kitiems patariu – jei norite rasti gyvenimo prasmę, ieškokite jos šeimoje. 

Dėl įtemptos veiklos meras namuose būna rečiau, nei norėtųsi, tačiau žmona, sako jis, nepriekaištauja. „Jau tiek metų esame kartu. Mūsų santykiai, meilė – brandūs, paremti ne akimirksnio emocija, o pagarba ir protu“, - sako E. Sabutis, pridurdamas, kad šeima – taip pat svarbus ir reikšmingas darbas. „Šeima nėra savaime suprantamas dalykas, turi įdėti nemažai pastangų, laiko, dėmesio ir dar daug ko, kad sukurtum tvirtą, stabilų pagrindą, kuris kartu būtų ir tavo ramybės uostas“.

E. Sabutis sako, kad jo darbinis užimtumas šeimai netgi išėjo į naudą. „Dabar kur kas atsakingiau planuojame laisvalaikį, o ir vienas kito labiau pasiilgstame, branginame laiką kartu. Mūsų sūnus –jau paauglys, turintis savo asmeninę erdvę ir tampantis vis labiau savarankiškas, todėl ir mūsų laisvalaikis vis dažniau leidžiamas dviese su žmona. Abu tuo mėgaujamės“, - sako rajono vadovas. „Būna, šeimoje vaikai užauga ir sutuoktiniai išsiskiria, nes paaiškėja, kad juodu siejo tik vaikai. Manau, mūsų šeimoje – priešingai. Augant vaikui mūsų bendras gyvenimas dar tik pradeda žydėti“.

Šeimą E. Sabutis vadina pačia didžiausia vertybe. „Gal ir nuskambės banaliai, tačiau be šeimos, be vaiko - nematyčiau gyvenimo prasmės. Ir kitiems patariu – jei norite rasti gyvenimo prasmę, ieškokite jos šeimoje“. 

Atostogos – laikas atotrūkiui

E. Sabutis sako, kad kasdienybėje laisvo laiko labai mažai, užtat prasidėjus atostogoms visi darbai būna nustumti į šalį. „Nei mano tėvai, nei uošviai niekada nebuvo turtingi žmonės, ir mūsų šeima nėra tokia. Mūsų tikslas - ne turto kaupimas, nes pastarojo vertė niekada nebus tokia didelė, kaip drauge su šeima patirtų įspūdžių“, - sako meras. Tų įspūdžių pasisemti E. Sabučio šeima kartą per metus išvyksta kelioms savaitėms. „Jau keletą metų iš eilės savo automobiliu keliaujame po Europą. Pamatėme Pietų, Centrinę, Rytų Europą“, - pasakoja E. Sabutis.

„Kelionės padeda nuo visko atitrūkti, atsipalaiduoti. Kai esi toliau kaip 1000 km nuo namų, tie namai atrodo lyg tolima iliuzija. Gerąja prasme juos ir visus rūpesčius pamiršti“. E. Sabučio nuomone, kelionės labai praplečia akiratį, padeda į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis: „dažnai verdame „savo sultyse“, patys sau atrodome pasaulio bamba. O štai kituose kraštuose būdamas suvoki, kad apie tokią Jonavą niekas net nežino, kad pasaulis yra kur kas didesnis, nei manome, jis labai įvairus, bet kartu problemos, rūpesčiai, džiaugsmai ir vertybės visur vienodos. Keliaudamas matau tokias pat šeimas, senjorus, jaunas poras, jie gyvena panašiu ritmu, kaip ir mes, jų buitis taip pat panaši“, - sako E. Sabutis.

Jonavoje norėtų pasenti

Pats gimęs bei augęs Jonavoje, E. Sabutis neišvyko ieškoti laimės į didesnį miestą ar kitą šalį. „Nemažai laiko studijų metais praleidau Kaune, tačiau didmiestis man „nelipo“. Neplanavau likti jame ar išvykti iš Lietuvos. Vieni žmonės mano, kad gyvenimas yra nulemtas iš aukščiau, kiti – kad tai atsitiktinumų virtinė. Aš, kaip ir vieno žinomo filmo herojus Forestas Gampas, manau, jog gyvenimas teka ir veikiamas likimo, ir atsitiktinumų. Turbūt ir mano pasilikimas Jonavoje yra to pavyzdys“, - sako E. Sabutis.

Meras Jonavoje norėtų ir pasenti. „Mano troškimas – ne tik sulaukti senatvės gimtajame mieste, bet ir iki pat paskutinio atodūsio likti šviesaus, aiškaus proto. Ir, žinoma, išlikti žmogumi visuose savo sprendimuose, veiksmuose ir santykiuose su kitais“.

Gertrūda Bučiūtė

Užsakymo Nr. 20181018/1

Taip pat skaitykite: