-Kodėl nusprendėte dalyvauti šiai dienai skirtoje parodoje ir kuo ji kitokia? 

-Manau, kad kiekvieno mūsų gyvenimą lydi tam tikri dėsningumai, tam tikri įvykiai. Jokie horoskopai, ar pranašystės tam neturi jokios reikšmės, jei tu neatsirasi „reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje“. Man tai pasitvirtina visada. Na, o jei rimtai, tai reikia daug dirbti, daug fotografuoti, o visa kita ateina, sakyčiau, savaime. Atsiranda daug bendraminčių draugų, dalyvauji seminaruose, lankai parodas.  

Pasaulinės „pinhole“ dienos proga sostinės galerijoje „Kalnas“ atidaryta fotografijų paroda „be pavadin[MO]“.  Šių metų parodos „sielos“ vilniečiai fotografai Inga Dinga ir Ramūnas Danisevičius. Tai jie iškėlė idėją, kaip pažymėti pasaulinę pinhole fotografijos dieną, sukvietė visus į grupę socialiniame tinkle, koordinavo parodos salės nuomos, katalogų ir marškinėlių spausdinimo reikalus, ruošė fotografijas spausdinimui. Kai darbai buvo atspausdinti, buvo organizuota talka, sukabinti fotografijas, nes jų ne taip ir mažai – 24 autoriai pateikė po du darbus.

Visi mes fotografuojame panevėžiečio Raimundo Bernadicko iš senų fotoaparatų perdarytomis pinhole MO kameromis. Daug kas klausia, ką reiškia raidės MO ? Tai tiesiog konstruktoriaus sumanymas ir skiriamasis ženklas. O jis reiškia pirmąsias jo gyvenimo moters vardo raides.

-Kas yra tas „archaiškas“ fotografavimo būdas? Kuo šios nuotraukos skiriasi nuo mums įprastų nuotraukų?

-Camera Obscura (tamsus kambarys lot.) vaizdo projektavimo principas buvo žinomas jau nuo antikos laikų, išbandytas Leonardo da Vinci, buvo naudojama kaip optinis prietaisas tiksliems piešiniams ar matavimams daryti. Tuo pačiu principu veikia ir pinhole foto aparatas  - tai aparatas, kuris yra be visiems mums įprasto objektyvo. 

Jame šviesos srautas eina pro labai mažą skylutę ir projektuojamas ant jautraus paviršiaus. Tas paviršius -fotojuosta, arba fotopopierius. Norint gauti pakankamai ryškų vaizdą, skylutė turi būti gana maža - 0.1-0.5mm skersmens. Tokia maža anga praeina pakankamai mažas šviesos srautas, todėl vaizdas eksponuojamas ilgai - nuo sekundžių iki dienų. Šiais laikais vaizdo fiksavimas pro skylutę tapo foto entuziastų užsiėmimu. Tai paprasta, o rezultatas visada netikėtas ir įdomus. Kaip sako patys pinhole fotografai, „nėra lęšių – nėra problemų“.

-Atrodo, kad dabar, kai fotoaparatų pasiūla yra didelė, be to, fotografuoti galima ir su telefonais, mes visi tapome fotografais. Jūsų nuomone, kas yra tikrasis fotografas? Ar jis turi kitą matymo kampą? Ar jis turi geresnį fotoaparatą? O gal dar ką nors? Nuo ko priklauso nuotraukos kokybė? O gal tikrasis fotografas yra tas, kuris negražią moterį specialių programų dėka sugeba paversti dailia? 

- Taip, šiuolaikinių technologijų perpildytoje rinkoje visi tapo fotografais, sunku rasti gražesnį kampelį, kuris nebūtų „mirtinai užfotografuotas“. Tačiau tarp daugybės fotografijų, užpildžiusių internetą, vis atrandi perliukų, mielų akiai ir širdžiai. Kur paslaptis ? Fototechnikos kainoje, vietoje kur fotografuota ar paros laike? Sunkus klausimas. Tegu į jį atsakinėja meno žinovai ir kritikai.

Man atrodo paprastai – tai vidinis pojūtis, nuojauta, kaip tai atrodys fotografijoje, meilė menui ir viskam kas daro gyvenimą gražų. Net nesvarbu, ar fotografuojama su telefonu, sena juostine „muiline“ ar brangiu skaitmeniniu fotoaparatu. Jei viską darai su meile, atiduodi visą save galutiniam rezultatui, tada tampa lengva ir jauti palengvėjimą. Tačiau – iki kito karto. Nes fotografija – kaip narkotikai. 

Be abejo, yra ir kompiuterinės programos, kurios reikalingos, kuriomis naudojasi daugybė žmonių. Bet kai pradedi dailinti „negražų žmogų“, paversdamas jį dailiu, nemanau, kad čia menas. Greičiau jau - pigus triukas, siekiant užsidirbti. 

Taigi mūsų paroda dar kartą įrodė, kad fotografuoti galima ir degtukų ar arbatos dėžute, ir radijo imtuvu, ar šachmatų lenta. Tokius fotoaparatus ir darbus jais galima pamatyti pas Panevėžio miesto fotografą Artūrą Meškauską. Ne technika ar atlikimo technologija lemia darbo meniškumą, nebūtina ideali kokybė, kad darbas taptų įdomus ir trauktų mūsų žvilgsnius. Aišku, niekas nedarys reportažo kavos dėžute. Viskam sava paskirtis ir savas laikas.

-Kiek metų jau fotografuojate? Ką labiausiai mėgstate fotografuoti? 

-Fotografuoju nuo mažens. Su tam tikromis pertraukomis, kurios susijusios su mokslais, darbu ir kitais žemiškais rūpesčiais.  Tėtis mėgo fotografuoti, tad gerai prisimenu jo fotoaparatą „Liubitel“, kuris man atrodė kaip paslapčių dėžutė, nes ten galėdavau vaizdą matyti per „šachtą“ - tokį pakeliamą tunelį, kurio apačioje stiklas. Ant jo matėsi vaizdas, o pasukus objektyvą atsirasdavo arba „išplaukdavo“ ryškumas.

Gaila, neliko to fotoaparato, tačiau turiu tokį savo fotoaparatų kolekcijoje. Kiek vėliau pas tėtį atsirado „Smena – 2“, kuriuo ir man teko naudotis. Ne tik naudotis, bet ir gaminti ryškalus, ryškinti juostas ir laboratorijoje gaminti nuotraukas. Tiesa, laboratorija atsirado dar vėliau, kai mokiausi pradinėse klasėse. Toks šviesios atminties mokytojas Ulickas buvo. Užsiimdavo su mumis, ir daug gerų dalykų išmokė. 

Labiausiai mėgstu fotografuoti spalvotus rūkus! Taip aš juos vadinu. Tai yra laikas, kai teka saulė ir tvyro tirštas rūkas. Kada iš už kiekvieno kampo, medžio ar krūmo vis lenda neįtikėtini vaizdiniai, kurie vis keičiasi ir vilioja artyn, einant link jų išnyksta ir šaukia atgal. Klaidina ir įtraukia, nuotraukoje nematai nieko arba labai daug. Turi suktis greitai, nevėpsoti, nes kylanti saulė greit „ištrina“ vaizdą. 

Praeina pusvalandis ir pasijunti bestovintis plyname lauke, tarsi koks „kupriukas muzikantas“. Apie rūką geriausiai yra parašęs Gintaras Beresnevičius: „Rūkas yra švelnus ir žudantis; jis apgauna savo minkštumu, bet jeigu jis vandens ugnis, tai nėra ko stebėtis, kai nusidegini aklumu ar mirtim ar neužtikrintais žingsniais per betoną. Rūkas yra netvirtas ir virpantis, bet kiek jis atneša tikrumo, pats tarytumei nerealus ir neapčiuopiamas, jis dar ir nekietas ir neaštrus. Bet gali klaidinti ir žudyti ir pasmerkti ir tuo jis primena dievą. Jis yra minkštas ir švelnus, vos vos perregimas ir dėl to irgi primena dievą arba vaiduoklį, o tai, tiesą sakant, yra tas pats. Būdamas tąsus ir turėdamas savą nenusakomą spalvą, jis taip pat primena dievą, kuris yra spalvotas. Rūkas gali pateikti daugel apibūdinimų ir metaforų, ir ne tik. Rūkas gali pateikti daug daiktų. Kai kurie tik šmėkšteli. Tačiau kai kurie amžini ir pasikartojantys“

Lygiai taip jaučiuosi ir aš, kai fotografuoju rūkus.