Šiandien Jonavos kultūros centro mažojoje salėje vyko filmo „ Salam, kaimyne “ peržiūra. Filmas nukelia žiūrovą į Jordanijos dykumoje įkurtą Sirijos pabėgėlių stovyklą. Čia kartu su 85 000 pabėgėlių apsigyvena ir filmo kūrėjai – Zach Ingrasci ir Chris Temple. Vaikinai įsikuria palapinėje ir patys gyvendami tokį pat gyvenimą, kaip kiti stovyklos gyventojai, užfiksuoja unikalią stovyklos kasdienybę.
Zach Ingrasci ir Chris Temple atvyko į filmo pristatymą Jonavoje, o juos atlydėjo JAV ambasados kultūros atašė Althea Cawley –Murphhree, migracijos ekspertas Dr.Karolis Žibas, Raudono kryžiaus atstovė Eglė Samuchovaitė.
Kaip „Jonavos žinioms“ pasakojo filmo kūrėjai, filmo idėja gimė po pokalbio su Salam Darwaza - mergina, kurios tėvai buvo Palestinos pabėgėliai.
Būtent Salam Darwaza pasakojimai įkvėpė juos domėtis pabėgėlių statuso reikšme, jų patirtimis. Filmo kūrėjai pripažįsta, kad iki tol visos jų žinios apie pabėgėlius rėmėsi tik žiniasklaidos pranešimais, kuriuose apie pabėgėlius buvo kalbama prievartos, smurto kontekste. Zach Ingrasci ir Chris Temple teigia, kad gyvenimas šioje stovykloje buvo neįkainojama patirtis.
„Kai gyveni su 85 tūkstančiais pabėgėlių, tu gyveni su 85 tūkstančiais skirtingų istorijų. Kiekviena diena, kiekvienas sutiktas žmogus mums buvo viltis, kad jis papasakos savo istoriją, kuri gali tapti filmo istorija“, - sakė kino juostos kūrėjai.
Vaikinai pasakoja, kad filmas yra įrankis, kurio pagalba jie nori parodyti žiūrovams tikrąjį pabėgėlių gyvenimą. Pasak jų, stovyklos gyventojai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi, o pagalba jiems – būtina.
„Mes tikimės, kad žmonės pamatę filmą supras, kad jei mes dabar suteiksime pagalbą pabėgėliams, jie negyvens kaip aborigenai ir ateityje galės padėti ne tik atstatyti Siriją, bet ir padėti mums, nepriklausomai ar tai būtų JAV, ar Lietuvos visuomenė“, – pasakojo filmo kūrėjai.
Po filmo peržiūros žiūrovai turėjo galimybę įsitraukti į diskusiją apie filmo sukūrimą, asmeninius autorių bei pabėgėlių išgyvenimus ir patirtis. Nors didžioji dauguma auditorijos buvo mokyklinio amžiaus jaunuoliai, jie aktyviai įsitraukė į diskusiją ir uždavė klausimus, dažnai aptarinėjamus Lietuvoje.
Viena iš filmo žiūrovių pasiteiravo, kodėl sirai dažnai palieka savo moteris ir vaikus, o patys iškeliauja į Europą ieškoti geresnio gyvenimo. Kaip tvirtina filmo kūrėjai ir Raudonojo kryžiaus atstovė Eglė Samuchovaitė, sienos kirtimas yra pavojingas, o pabėgėlio kelionė – sunki tiek emociškai, tiek fiziškai.
Dėl šių priežasčių vyrai vyksta ieškoti laimės vieni ir jei jiems pavyksta sėkmingai įsikurti, šeima yra pakviečiama atvykti kartu.
JAV ambasados kultūros atašė Althea Cawley – Murphree pripažįsta, kad tikisi, jog „Salam, kaimyne“ paskatins Lietuvos visuomenę būti tolerantiškesne pabėgėlių atžvilgiu.
„Mes tikimės, kad šis filmas paskatins žmones įsitraukti į diskusiją apie pabėgėlių krizę ir apie tai, kaip mes visi kartu galime padėti tiems žmonėms.
Diskusijos gali padėti nuspręsti, kokie veiksmai yra geriausi ne tik pabėgėliams, bet ir Lietuvos visuomenei. Mes žinom, kad visų šalių bendruomenės yra šiek tiek išsigandę. Žinoma, ta baimė yra suprantama. Visuomenė nepažįsta Sirijos, nepažįsta tos šalies žmonių ir jų kultūros“, - kalbėjo viešnia.
Migracijos ekspertas Karolis Žibas patvirtina, kad kultūrinis barjeras yra vienas svarbiausių veiksnių, kuris didina Lietuvos visuomenės skeptišką požiūrį į pabėgėlius: „Socialinio kontakto nebuvimas apsunkina integracijos galimybes.
Dauguma sako, kad nenorėtų išnuomoti būsto pabėgėliui, kartu su juo dirbti ar gyventi kaimynystėje, tačiau vos vienas procentas yra akis į akį bendravęs su tikru pabėgėliu.
Būtent kontakto nebuvimas sudaro sąlygas stereotipų plitimui ir viešajame diskurse vyraujančioms nuomonėms, kurios neigiamai veikia pabėgėlių integracijos galimybes“.
Jovita Stanevičiūtė
