„Jei jau tikrai matau, kad psichologiškai sunku, atitraukiu mintis nuo bėgimo, galvoju apie šeimą. Toks ilgas bėgimas – labiau psichologinis, o ne fizinis išbandymas“, - sako jonavietis, BK „Maratonas“ bėgikas 42 metų Saulius Litvinavičius, neseniai pagerinęs savo asmeninį rekordą ir per parą nubėgęs beveik 204 kilometrus.
S.Litvinavičius iš bėgimo varžybų Vokietijoje sugrįžo iškovojęs antrąją vietą. Nuo pirmosios vietos laimėtojo jonavietį teskyrė tik keturi kilometrai. Varžybose Vokietijoje sportininkas pagerino savo asmeninį bėgimo rekordą ir tapo kandidatu į sporto meistrus.
24 valandų bėgimas vyko Miunchene, Olimpiniame parke. Jo esmė - bėgti visą parą ir „surinkti“ kuo daugiau kilometrų. „Buvo bėgama uždaru ratu , kurio ilgis 1,2 kilometro, o likus 15 minučių organizatoriai sumažino ratą iki 300 metrų, kad pasibaigus laikui galėtų sustabdyti visus bėgikus ir pamatuoti likusius metrus“, - pasakojo S.Litvinavičius.
- Esate ilgų distancijų bėgikas, kiek laiko tuo užsiimate? Kaip atradote bėgimą?
-Visada mėgau sportuoti, domėjausi sportu, o bėgiodavau savo malonumui jau nuo jaunystės.
- Kiek daugiausiai kilometrų esate nubėgęs? Kiek maratonų įveikęs?
- Daugiausiai ir bus per šias paskutines varžybas – beveik 204 kilometrai. Esu nubėgęs 57 maratonus.
- Kiek ir kaip periodiškai reikia treniruotis, kad įveiktum maratoną arba galėtum bėgti visą parą?
- Norint bėgti visą parą reikia „rinkti“ kilometrų skaičių, t. y. kuo ilgiau išbūti „ant kojų“ ir greitis čia tampa nebesvarbus.Maratonui ruošiantis pakanka per mėnesį treniruotėse „surinkti“ 200 kilometrų (įskaitant varžybas po 10 ar 21 kilometrą), ir po kelių mėnesių treniruočių kiekvienas gali jį įveikti.
- Kaip atrodo tas paros bėgimas? Kaip dažnai sustojate atsipūsti?
- Tai labiau psichologinis, o ne fizinis išbandymas, nes kovoji tik su savimi, o ne su varžovais. Kaip sako bėgikai, viskas yra galvoje. Žinoma, be fizinio pasiruošimo irgi nieko nebūtų.
Pasakau pats sau, kad kas kelis ratus sustosiu atsigerti ar eisiu. Dar pauzes įtakoja aplinkos veiksniai. Šį kartą visą naktį lijo lietus, tad teko kelis kartus persivilkti drabužius. Kartais tenka keisti avalynę ir panašiai.
- Ką jaučia žmogus, bėgdamas parą? Nuovargį? Sunku psichologiškai? Skauda kojas? Apie ką jūs galvojate bėgdamas? O gal galvoje tiesiog tuščia?
- Visą laiką skaičiuoju - ar įvykdysiu savo planą, kiek laiko liko bėgti ir panašiai. Kai jaučiu nuovargį - mažinu krūvį, kad kuo mažiau užsirūgštintų organizmas. Jei jau tikrai matau, kad psichologiškai sunku, atitraukiu mintis nuo bėgimo, galvoju apie šeimą. O skausmą dažniausiai pajunti jau po bėgimo – patinsta ne tik kojos, bet ir rankos, pavyzdžiui, nuo uždėto laikrodžio.
Stebėjome bėgiką, užėmusį pirmąją vietą ir nubėgusį 208 kilometrus. Jam naktį nuo drėgno oro „sutraukė“ vieną šoną ir jis, susilenkęs vos ne 90 laipsnių kampu, nepaliko varžybų, tęsė bėgimą, kuris labiau priminė ėjimą. Tik didžiulės valios pastangos leido jam „susitarti“ su savimi.
- Ar pirmą kartą dalyvavote paros bėgime?
- Antrą kartą dalyvauju paros bėgime. Praėjusiais metais dalyvavau uždarų patalpų 24 valandų bėgime Suomijoje. Ten pavyko nubėgti 188 kilometrus. Todėl šiais metais norėjau pagerinti praėjusių metų rezultatą iki 200 kilometrų, nes pagal LAF nuostatus tada tampi kandidatu į sporto meistrus.
- Bėgant parą, koks yra vidutinis bėgimo greitis?
- Apytiksliai 5-6 minutės - kilometras, bet dažniausiai šiek tiek greičiau pirmoje pusėje, nei antroje. Taip pat skiriasi kokio pajėgumo bėgikas, ar vyras, ar moteris ir panašūs dalykai.
- Kiekvienas žmogus turi savo ribas ir savo galimybes, kaip manote, ar šis jūsų rekordas ir yra ta jūsų galimybių riba, ar dar yra "vietos" jį gerinti?
-Labai tikiuosi, kad yra „vietos“ jį gerinti. Ir labai tikiu, kad dar nepilnai „išsikrauta“.
Asmeninio albumo nuotr.
