Jonavietis Arūnas Koska pažįstamas ne tik jonaviečiams, lietuviams, bet ir viso pasaulio žvejams. Vyras sėkmingai vedęs, turi tris dukras, kasdien vilki kario uniformą, atlikdamas profesinę ir pilietinę pareigą Lietuvos kariuomenės mokomajame pulke, tačiau užimtoje kasdienybėje randa laiko ne tik žvejybai, vaizdo turinio kūrimui, bet ir dalyvavimui pasaulinio lygio varžybose.  

Arūnas Koska jau dabar yra daugkartinis Lietuvos čempionas, triskart iškovojo Pasaulio sportinės žūklės čempionatų auksą su Lietuvos rinktine, pernai Mongolijoje buvo tituluotas absoliučiai geriausiu čempionato žveju, o šiemet tame pačiam čempionate komandą į pergalę vedė kaip treneris ir strategas. Tad su tituluotu žveju, vos vakar grįžusius iš Amerikos,  kalbamės apie tai, kaip lietuviai tampa geriausiais žvejais pasaulyje ir ką apskritai vyro gyvenime gali reikšti žvejyba.  

- Arūnai, papasakokite apie šį čempionatą ir jūsų įspūdžius iš jo. Ką reiškia žvejui jame dalyvauti?
 

- Šis čempionatas yra vienas svarbiausių metų renginių sportinės žūklės pasaulyje, suburiantis geriausius žvejus iš skirtingų šalių. Dalyvauti jame yra didžiulė garbė ir atsakomybė, nes tai ne tik galimybė parodyti savo įgūdžius, bet ir atstovauti Lietuvai tarptautinėje arenoje. Kiekvienas etapas reikalauja ne tik techninių įgūdžių, bet ir strateginio mąstymo, komandinio darbo bei gebėjimo prisitaikyti prie skirtingų sąlygų. Įspūdžiai – nepakartojami, nes kiekviena akimirka kupina įtampos, adrenalino ir džiaugsmo, kai viskas pavyksta taip, kaip planuota. Dalyvavimas varžybose – tai būdas tobulėti, išbandyti save ir susipažinti su bendraminčiais iš viso pasaulio. 

Beje, rinktinėje buvau ne vienintelis jonavietis – kartu su trenerių štabu keliavo Nerijus Budrys, kuris buvo atsakingas už vaizdo medžiagos fiksavimą, daug administracinių ir vadybinių dalykų, dėl kurių visa komanda puikiai jautėsi už Atlanto ir parsivežė puikios vaizdo medžiagos.

Džiaugsmas po čempionato/ Asmeninio archyvo nuotr.

- Kaip manote, kas Lietuvos komandai lėmė tokius sėkmingus rezultatus? 

- Lietuvos komanda šiame čempionate pasirodė solidžiai, rodydama puikų pasiruošimą ir taktinį lankstumą - iškovotas planetos auksas ir aukso bei sidabro bedaliai asmeninėse įskaitose. Stulbinantį pasirodymą lėmė nuoseklus darbas treniruotėse, išsami vietovės analizė bei geras tarpusavio supratimas tarp komandos narių. Be to, didelę reikšmę turi rėmėjų ir federacijos pagalba, kuri leidžia tinkamai pasiruošti, įsigyti reikalingą įrangą bei skirti pakankamai laiko treniruotėms.  

- Koks buvo Jūsų vaidmuo šioje komandoje šiemet ir kokios ankstesnės patirtys?
 

- Šiemet mano vaidmuo komandoje buvo ne kaip sportininko, bet kaip vieno iš trenerių - turėjau progą prisidėti prie taktikos bei strategijos. Išvykome vasario 1 d., iškart dalyvavome treniruočių stovykloje, aiškinomės telkinio niuansus, bandėme pažinti žuvis, sužinoti, kokiame gylyje jos laikosi, sprendėme, kokias priemones naudoti.  

Esu dalyvavęs panašiuose čempionatuose ir anksčiau, tad sukaupta patirtis leido greičiau prisitaikyti prie sąlygų ir dalintis įžvalgomis su komandos nariais. 

- Laisvu laiku kuriate ir vaizdo turinį ,,Youtube” kanale, kurį peržiūri išties nemažas skaičius sekėjų. Tai naujas hobis? 

- ,,Youtube” kanalas – ne visai naujas hobis. Šiam užsiėmimui jau dveji metai. Draugai prikalbino pradėti filmuoti, o dabar patys draugai turi ir prisidėti - padeda su montažu, reportažų sudėliojimu, nes pats to nespėčiau. Bet visai patinka ši veikla, įklimpau. Tai ir kuriam toliau. Beje, netrukus, atsigavus po kelionės, paruošime reportažus ir iš Amerikos.  

- Apie žvejus sklando daugybė anekdotų - kaip lekia į žvejybą, norėdami nuo žmonos pabėgti ir bokaliuką išlenkti. Kaip tikras žvejas pasakykit, kokia yra tiesa?  

- Yra čia nemažai tiesos (juokiasi). Aišku, kad vyrai atitrunka nuo kasdienybės ir kompanijoje leidžia sau atsipalaiduoti, tačiau čia kalbame apie mėgėjišką žūklę. Sportinė žvejyba visiškai kitokia - čia atidirbam labai rimtai. Sportinei žvejybai turi pasiruošti fiziškai, morališkai, psichologiškai. Žinot, pavyzdžiui, kai pernai reikėjo gręžti ledą, kuris buvo 1,70 m aukščio, tai kitą dieną nei rankų, nei kojų nejauti... Čia yra rimtas sportas, kuriam reikia ne tik fizinių duomenų, bet ir gerai ,,pasukti” galvą. Turi sugebėti persiorientuoti, prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, greitai pažinti telkinį ir perprasti jo gyventojus. Žinoma, ir pats bėgiojimas po sektorių, sniegas, šaltis vargina.  

Taigi anekdotuose daug tiesos, bet sportinė žvejyba - tikrai ne anekdotas.  

Žūklės akimirka/ Asmeninio archyvo nuotr.

- Ką jums reiškia žūklė? Kaip ji atsirado Jūsų kelyje? 

- Žūklė man – ne tik hobis ar pramoga, bet ir gyvenimo būdas. Tai aistra, kuri suteikia ne tik iššūkių, bet ir poilsio bei harmonijos su gamta. Pradėjau žvejoti dar vaikystėje, o laikui bėgant šis užsiėmimas tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi.  

- Ačiū už pasidalijimą savo istorija, Arūnai. Gražios ir turiningos Jums kasdienybės, saldžių pergalių ir kuo geresnių laimikių!