Biologija ir chemija – to mokinius Jonavos ,,Lietavos“ pagrindinėje mokykloje bei Užusalių mokykloje-daugiafunkciame centre moko Vygandas Marozas. 33-ejų metų vyras pasakoja ne kartą sulaukęs nuostabų lydimo klausimo, kodėl nusprendė būti pedagogu? Tačiau išgirdęs jį, V. Marozas turi aiškų ir tvirtą atsakymą – nuo vaikystės lydėjusi svajonė būti mokytoju tapo realybe, kuri šiandien jam teikia ir džiaugsmą, ir malonumą.


Įkvėpė matytas pavyzdys


,,Jau nuo penktos klasės galvojau, kad būsiu pedagogu. Pats mokiausi Kaune, o mano auklėtoja mokė biologijos. Ji buvo griežta, autoritetinga... Mačiau ją lyg pavyzdį sau.


Taip pat man labai patiko gamtos ir žmogaus dalykas. Pradėjau tuo domėtis ir net tiksliai nesuprasdamas, kas yra ta chemija ir biologija, galvojau, jog mokysiu kitus būtent jų. 


Besimokant toliau, suvokimas, jog tai yra mano kelias, tik tvirtėjo... Kai atėjo laikas pasirinkti egzaminus, kuriuos laikysiu, man nekilo abejonių nei dėl chemijos, nei dėl biologijos valstybinių egzaminų. Išlaikęs juos, kažkaip susigundžiau pirmu stojimo numeriu įrašyti mediciną, antru – biologiją, trečiu – chemijos inžineriją.


Kadangi man pritrūko kelių šimtųjų balo tam, jog įstočiau į mediciną, pradėjau studijuoti biologijos ir aplinkotyros specialybės mokslus. 


Dvejus metus mokiausi abiejų jų, o nuo trečiojo kurso mums jau reikėjo pasirinkti vieną dalyką. Galima sakyti, jog tuo metu prisiminiau savo seną svajonę būti pedagogu, tad pasirinkau biologiją ir toliau tikslingai ėjau link to, kad būčiau biologijos mokytoju“, – apie savo profesijos kelią pasakojo V. Marozas. 


Žinojo, kad nebus lengva


Pasiteiravus, ar draugai bei artimieji palaikė jo pasirinkimą, V. Marozas teigia sulaukęs įvairių komentarų.

,,Ne vienas klausė, kodėl nusprendžiau būti mokytoju, pabrėždamas, jog šis darbas – labai sunkus. Girdėjau ir tai, kad išprotėsiu dirbdamas su vaikais, kad reikės daug kantrybės. Tačiau aš pats žinojau, jog visada nebus lengva ir tai manęs negąsdino“, – kalbėjo vyras.


Vaikai mokėsi iš jo, jis – iš vaikų


Iki darbo Jonavoje ir Užusaliuose V. Marozas mokinius mokė Rumšiškėse, Kaune bei Karmėlavoje. Pasakodamas apie savo darbą skirtingose mokyklose, pedagogas prisimena ir pirmąsias savo pamokas.


,,Baigęs antrąjį studijų kursą, pradėjau dirbti Rumšiškėse. Galiu pasakyti, kad pirmosiose savo pamokose aš, ko gero, vaikų labiau bijojau nei jie manęs (aut. past. šypsosi). Mes mokėmės vieni iš kitų: mokiniai iš manęs gavo biologijos žinių, o jie mane mokė ištvermės, kantrybės santūrumo. Ir išmokė... 


Tikrai buvo visko. Norėdamas ,,prieiti“ prie jų, išbandžiau ne vieną metodą: bandžiau ir susidraugauti, ir griežčiau bendrauti. Tačiau po tam tikro laiko pamačiau, jog jei vienas būdas tinka vieniems vaikams, jis gali visiškai netikti kitiems. Arba būna taip, kad tavo pasirinktas metodas yra geras mokiniams, tačiau nelabai geras tau pačiam, nes kelia riziką, jog tau bus, trumpai sakant, ,,užlipta“ ant galvos. 


Greitai supratau, kad reikės laviruoti ir būti lanksčiam“, – kalbėjo V. Marozas, pridurdamas, kad jam yra tekę patirti ir vaikų išdaigas.

Siekia išbandyti


,,Kai dirbau Kaune, vienos pamokos metu gale klasės sėdėję vaikai uždegė degtukus. Tai man sukėlė daug streso. Išsigandau ir pamaniau, jog uždegta petarda.


Visgi, iš kolegų yra tekę girdėti ir kur kas baisesnių istorijų apie padegtus suolus ir pan. Man tokių įvykių nebuvo.


Galiu pasakyti, kad su kiekviena nauja klase, kiekviena nauja mokykla, kurioje pradėjau mokyti, laukė skirtingi išbandymai – vaikai, gavę naują mokytoją, neretai siekia patikrinti jo kantrybės ribas. Kalbu ne vien apie konkrečias išdaigas, bet ir apie tam tikrą bendravimą. 


Pavyzdžiui, vaikai neretai sako, kad mokytojai jų nesupranta, dėl ko vėliau kyla įvairių nemalonių situacijų ir maišto ir mokinių pusės. Tai tu bandai atrasti tą raktą, kuris padėtų rasti kompromisą, padėtų susikalbėti“, – kalbėjo pedagogas.


Pamatė skelbimą


V. Marozas gyvena Karmėlavos miestelyje. Kodėl vyras įsidarbino būtent Jonavoje?


,,Dirbdamas Karmėlavoje žinojau, jog čia biologijos mokytojo reikės tik keliems mėnesiams. Baigiant darbą ten, vieną vėlų penktadienio vakarą atsiverčiau skelbimus internete. Pamačiau, kad Jonavos ,,Lietavos“ mokykloje reikia chemijos mokytojo. Skelbimo laikas jau buvo pasibaigęs prieš kelias dienas. Kadangi dar buvo savaitgalis, nieko nesitikėjau, bet išsiunčiau gyvenimo aprašymą.


Pirmadienį sulaukiau direktorės Inos Skurdelienės elektroninio laiško. Ji pakvietė į pokalbį, o paskui viskas jau klostėsi taip, jog dar pradėjau vesti ir biologijos pamokas“, – pasakojo V. Marozas.


Gyrė Jonavos grožį  


Pedagogas pripažįsta, kad jau seniau jam buvo kilusi mintis, jog norėtų susieti savo gyvenimą su Jonava.


,,Iki šio darbo daug ryšio su Jonavos miestu neturėjau. Mano seneliai ilgą laiką gyveno Karmėlavoje. Žinodavau, kad jie važiuoja į Jonavos turgų apsipirkti...


Tačiau pamenu, kad pravažiuodamas pro šį miestą esu pagalvojęs, jog visai neblogai būtų įleisti čia šaknis – ne kartą teko girdėti kalbas apie jo grožį. 


Dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad minėtos kalbos – ne iš piršto laužtos. Mano akimis, miestas yra labai tvarkingas ir tik gražėja“, – teigė pedagogas.


Bando kurti ryšį


Kokiu mokytoju V. Marozas laiko save patį?


,,Aš manau, kad aš esu reiklus, tačiau pamokų metu mes galime išstudijuoti dalyką, o likus laiko, pabendrauti vaikams rūpimu klausimu.

 
Matosi, jog vaikams reikia to, jie nori išsikalbėti. Kai mokiniai pajunta abipusį ryšį, mokytojo atsaką, jie patys atsiveria ir kontaktas pamažu lipinasi. Žinoma, negalima sakyti, kad to reikia absoliučiai visiems, tačiau tiems, kuriems reikia, tai gali veikti kaip varomoji jėga. 


Dirbdamas su vaikais pastebiu ir tai, jog jiems svarbu pajusti, kad jie gali... Svarbu pajusti sėkmę. Ir visai nesvarbu, kad jie gal nebus chemikai ar biologai – sėkmės pojūtis motyvuoja, kelia pasitikėjimą savo jėgomis“, – teigė vyras.


Kitokie metai


Šalyje įsivyravus karantinui, pedagogams teko keisti darbo pobūdį – vesti nuotolines pamokos. V. Marozo žodžiais tariant, pastarosios sukėlė iššūkių ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. 


,,Pamenu, kad lapkričio mėnesį mums buvo pasakyta, kad išeinam į nuotolinį darbą. Nors tos patirties jau turėjome pavasario semestre, buvome atitrūkę nuo darbo per kompiuterius. Teko persiorientuoti iš naujo.


Tikrai nebuvo lengva: kol sujungi visus vaikus į pamokas, kol atsiranda aiškus ritmas... Tam, kad įsivažiuotume, reikėjo gal mėnesio laiko. 


Tada vėl pradėjome ieškoti naujų būdų, kaip padaryti tas pamokas kuo naudingesnes ir įdomesnes. Pravesti pamoką kaip konsultaciją ir užduoti užduotį nėra sunku, tačiau tokie metodai tinkami ne visiems mokiniams. Jei vaikas nesupranta išdėstytos medžiagos, jis negalės atlikti to, kas jam pavesta.


Todėl vis ieškai, kaip kuo geriau pagilinti tas žinias, stengiesi išdėstyti pačią esmę ir viliesi, kad kai grįšime į mokyklą, išmoksime, ko neišmokome. Atradome ir virtualias programas, ir simuliatorius... 


Mokiniams iš pradžių viskas atrodė labai paprasta – prisijungi, paklausai mokytojo, atlikai užduotį ir viskas. Bet kai kalbame apie sunkius mokslus, to nepakanka – jiems reikia gyvos komunikacijos, konkrečių pavyzdžių, galimybės klausinėti ir gauti atsakymus be trukdžių“, – teigė mokytojas.


Vaikai – ne robotai


V. Marozas pastebi, kad dar daugiau iššūkių mokiniams sukelia tai, jog mokytojai neretai pamiršta apie tikrąjį jų krūvį. 


,,Kaip pavyzdį galime paimti medikus: jei kardiologas išrašo vaistų širdžiai, ne visad įvertina, jog jie gali kenkti kitiems organams... 


Mokytojai turėtų prisiminti, kad vaikai mokosi daug dalykų. Tu dėstai chemiją, biologiją ir pamiršti, jog mokinys dar gilina lietuvių kalbos, matematikos žinias, turi fizinį ugdymą. Juk net mokantis nuotoliu reikia išbėgti į lauką ir pabėgioti.

Vaikai – ne robotai, jie irgi pavargsta. Gal net greičiau nei mes. Tiesą sakant, aš ir pats tai supratau ne iš karto – man šis suvokimas atėjo tik mokslo metų pabaigoje. 


Kitais mokslo metais, jei nuotolinis mokymasis tęsis, manau, elgsiuosi kitaip“, – kalbėjo vyras.


Lydi ir namuose


Kokias savybes, anot V. Marozo, turi turėti geras pedagogas?


,,Žmogus, norintis dirbti mokytoju, turi būti ryžtingas, atkaklus, nusiteikęs labai daug dirbti ir tikintis tuo, ką daro, o svariausia, tikintis vaikais.


Tik tada, jei darai tai, kuo pats tiki, gali tuo įtikinti ir kitus.


Šis darbas tikrai nėra lengvas. Yra žmonių, kurie sako, kad mokytojai ,,nepersidirba", nes iki pietų praveda pamokas ir turi visą laisvą pusdienį, kuri gali skirti asmeniniams reikalams. 


Šio darbo nematoma pusė yra visai kitokia. Tu grįžti namo, o darbas grįžta su tavimi. Būna, kad ruošdamasis kitoms pamokoms taip užsimiršti, kad pažiūrėjęs į laikrodį matai, jog ir miegoti nebe daug liko.


Tas pats vasarą – jei pirmą mėnesį dar atostogauji, vasarai įpusėjus jau pradedi galvoti apie naujus mokslo metus, vartai knygas ir ruošiesi darbui“, – pasakojo pedagogas, pridurdamas, kad nepaisant visų sunkumų, jis myli savo darbą.


Ir išsunkia, ir pakrauna


,,Galiu pasakyti, kad jis teikia man malonumą ir niekada negalvojau išeiti iš švietimo sistemos. Aš pripratęs būti tarp jaunų žmonių... Jie gali tave ir išsunkti, ir pakrauti. Visad sakau, kad būdamas tarp jaunų žmonių ir pats jautiesi jaunesnis“, – šypsodamasis pokalbį užbaigė V. Marozas. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Taip pat skaitykite: