Praėjusį šeštadienį, Jonavos miesto 272-ojo gimtadienio šventės metu, pagerbti rajono verslo bendruomenės nariai ir apdovanoti konkurso „Sukurta Jonavoje“ trys laureatai. Vienas jų – MB „Markyzo“, kuriam laimėjimą atnešė specialiai konkursui sukurtas džemperis „Jonava“. Kaip sako gaminio autorė, „Markyzo“ įkūrėja Ingrida Zakarauskienė, laimėjimas jai suteikė daug džiaugsmo, tačiau nebuvo visiškai netikėtas – merginos žodžiais tariant, ji per gyvenimą eina vadovaudamasi idėja, kad nuoširdus darbas nelieka nepastebėtas.

Nuo laisvalaikio iki elegantiškų kostiumėlių

Laisvalaikio kostiumėliai, suknelės, chalatai bei kiti drabužiai – gaminiai, kuriuos galima įsigyti MB „Markyzo“. 

„Didžiausias dėmesys dabar yra skiriamas laisvalaikio kostiumėliams, nes tai – universali prekė, tinkanti ir reikalinga daugumai, ypač aktyviems žmonėms.

Ateityje planuoju daugiau koncentruotis ties elegantiškų kostiumėlių, paltų, kelnių siuvimu. Mano ateities vizija pasiūlyti tai, ką nešiočiau pati. Paprastai sakant, ką siuvu sau – galiu pasiūti ir tau“, – apie savo gaminius pasakojo I. Zakarauskienė.

_{I. Zakarauskienė su sūnumi}

Širdžiai mielas gaminys

Merginos pristatytas džemperis konkursui „Sukurta Jonavoje“ buvo gaminamas vadovaujantis „zero waste“ principu. 

„Sukerpant įvairius gaminius iš trikotažo, lieka daug medžiagų atraižų, kurias panaudoti pavyksta itin retai. Šį kartą buvau išsikėlusi sau tikslą – sunaudoti kiek įmanoma mažiau audinio ir palikti tik minimalias šiukšles.

Taip pat norėjosi, kad gaminys apjungtų „Markyzo“ logotipą ir Jonavą. Ieškodama įvairių galimybių atradau sprendimą, kad ant džemperio bus gulbės logotipas, laikantis „M“ raidę.

Galiu pasakyti, kad man visada buvo svarbi Jonava, didžiavausi, kad esu jonavietė. Dėl to šis gaminys man tik dar mielesnis“, – sako drabužių kūrėja.

Gamtos tausojimas – svarbus

Jonavietė pripažįsta, kad tvarus vartojimas jai asmeniškai svarbus. 

„Tikrai nėra smagu, kai likusios atraižos virsta šiukšlėmis. Stengiuosi jas panaudoti vienur ar kitur. Taip ir gimė mintis pasiūti gumytes plaukams.

Pastebiu, kad žmonės dabar perka labai daug. Neretai net tai, ko jiems visiškai nereikia. Pamato gražią spalvą, įdomesnį siluetą ir perka, nors tas drabužis vėliau tūno giliai spintoje.

Mano klientai jau žino, kad aš savo prekėms niekad nedarau nuolaidos. Yra žmonių, kurie dėl to pyksta, bet tai daroma sąmoningai, tikintis, kad klientas geriau nusipirks vieną brangesnį, kokybišką ir ilgai tarnausiantį gaminį, o ne daug pigių.

„Markyzo“ gaminiai tikrai nėra iš pigiausių, nes tai nėra masinės gamybos produktas ir, manau, jų pirkėjai yra arba galintys sau leisti sumokėti daugiau už gaminį, arba tie, kurie savo išlaidas planuoja sąmoningai. Tokie žmonės žino, kad geriau pataupyti ir per du mėnesius gali nusipirkti sau tinkantį drabužį, kurį nebus sunku pritaikyti ir jis tarnaus ilgai.

Labai tikiuosi, kad tai bent šiek tiek prisideda prie tvaraus vartojimo“, – kalbėjo Ingrida  pridurdama, kad ateityje planuoja siūti ir daugiau gaminių, kurių gamyba pasižymėtų kuo mažesne tarša.

Patinka ne visiems

„Galbūt tai nebus visiškai „zero waste“. Mano nuomone, tokie drabužiai nėra labai mėgiami žmonių dėl specifinio silueto. Prieš ką nors siuvant visada pagalvoju, ar pati nešiočiau tokį gaminį. Norisi, kad būtų ne tik tvaru , bet ir gražu.

 Siekiant, kad atraižų visai neliktų, o gaminiai būtų pagaminti „zero waste“ technologijos būdu, medžiaga sukerpama taip, kad gaunasi platus, „maišo“ tipo drabužis. Tokį rinktųsi tikrai ne dauguma.

Galbūt renkasi tie, kurie mėgsta labai laisvus drabužius arba norintys po jais paslėpti kažkokius figūros trūkumus.

Tokia technologija dažniausiai siuvamos suknelės, o moterys dėvima suknele dažniausiai nori pabrėžti figūrą, o ne ją slėpti“, – kalbėjo mergina.

Nutarė atidėti

Apie dalyvavimą Jonavos rajono savivaldybės ir rajono verslininkus vienijančio partnerio – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Jonavos filialo organizuojamame konkurse mergina galvojo dar praėjusiais metais. 

„Tuomet su manimi susisiekė KPPAR Jonavos filialo vadovė Dalia Sinkevičienė, tačiau ,,Markyzo“ buvo tik pirmuose oficialaus įkūrimo žingsniuose. Nors labai norėjau, nusprendžiau, kad konkursui savo gaminį pateiksiu kitais metais. Žinojau, kad jis vyksta vasarą. 

Taip jau susiklostė, kad šią žiemą sukūriau naują džemperio modelį, kurį paleidau į prekybą,  o atėjus metui pateikti savo gaminį konkursui, pridėjau ant jo gulbės logotipą, kuris parinktas kaip Jonavos akcentas“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 

Tiki atpildu

Pasiteiravus, ar mergina tikėjosi tapti viena iš „Sukurta Jonavoje“ laimėtojų, ji pasakoja tikinti, kad pastangos nelieka nepastebėtos. 

„Aš tikėjau savo produktu ir tuo, kad jei žmogus tikrai nuoširdžiai stengiasi, kantriai eina link savo tikslo, maksimaliai atiduoda save, galbūt jis pakils vieną laiptelį į priekį, vieną – atgal, bet kada nors ateis jo diena.

Tikiu, kad nebūna taip, jog tu sąžiningai dirbi, bet tau niekad nesiseka. Būna juodų dienų, bet po jų vis tiek ateina šviesa. Gal pasiseka ne iš pirmo karto, gal - iš antro, bet vis tiek pasiseka… Aš visad labai stengiausi, labai myliu savo darbą. Galvojau, kad jei nelaimėsiu, tai Dievo ar kažkokių kitų aukštesnių galių nėra (aut. past. šypsosi).

Kas kart įžengusi į savo studiją galvoju, kokia aš esu laiminga, kad turiu ją.

Visgi, kai sužinojau, kad laimėjau, labai apsidžiaugiau. Malonu, kai kiti tave giria, sveikina. Manau, kad tokie laimėjimai – malonus įvertinimas, didinantis pasitikėjimą savo jėgomis, šiek tiek pakeliantis savivertę“, – kalbėjo I. Zakarauskienė. 

_{,,Sukurta Jonavoje" konkurso laimėtojų apdovanojimo akimirka.}

Prilygino meditacijai

Jonavietę „Markyzo“ studijoje galima rasti kone kiekvieną dieną.

„Kai darbas tau patinka, tu neskaičiuoji valandų. Suprasdama, kad kartais dėl to nukentėdavo net mano sūnus, bandžiau susitarti su savimi, kad sekmadieniais nedirbsiu visiškai, o šeštadieniais - tik pusę dienos. Su sekmadieniais sekasi visai neblogai, bet pažadus dėl šeštadienio kartais sulaužau...

Dar reikia pakovoti su savimi. Žinoma, viskas priklauso nuo užsakymų skaičiaus, tačiau man siuvimas patinka ir kaip veikla. Jis atpalaiduoja mane, atrodo pats verslas yra įtemptas dalykas, bet kai pradedu siūti, būdama procese jaučiuosi lyg terapijoje, atitrūkstu nuo pasaulio.

Būna, kad ateina draugės ir sako: „Kaip tu gali visą dieną tik siūti, sėdėti sau ramiai net be jokios muzikos“.

Kai siūnu, man nereikia nieko: čia mano meditacija, čia mano kūryba“, – kalbėjo mergina.

Sekėsi nuo vaikystės

Kaip Ingrida atrado save siuvėjos amplua?

„Siūti aš pradėjau gal nuo 5 metų... Pamenu, žaisdavome su pussesere lėlėmis, o aš iš mamos pavogdavau medžiagų, kad galėčiau pasiūti barbėms drabužių. Tuomet medžiagos buvo deficitinė prekė, bet aš vis nusikirpdavau kokį kamputį.

Siuvam abi su pussesere, o ji jau matau susinervina, kad jai nesigauna. Man priešingai – visada gaudavosi gerai. 

Tada gal būdama 10-ies ar 11-ikos metų sugalvojau, kad noriu išmokti siūti ta senovine rusiška siuvimo mašinėle. Tėtis pasakė, kad vieną kartą parodys kaip ir viskas... Bandžiau visą naktį, ne kartą apsipyliau ašaromis, mintyse jau svarsčiau apie mašinėlės išmetimą, bet ryte man pavyko. Taip nuo pat paauglystės visus rūbus taisiausi pati. Vėliau pradėjau juos siūti sau. 

Dirbdama kolektyve dažnai girdėdavau iš kolegių klausimus, kur nusipirkau vieną ar kitą drabužį. Kai pasakydavau, kad pasisiuvau pati, jos pradėdavo klausinėti, kodėl joms nieko nepasiuvu.

Gimus sūnui, viskas dar labiau pasistūmėjo – norėjau, kad jis būtų papuoštas gražiais, išskirtiniais drabužiais. Pradėjau siūti jam, o viduje nedrąsiai vis svarsčiau apie galimybę dirbti sau“, – pasakojo „Markyzo“ įkūrėja. 

Ryšį su sūnumi turi ir pats „Markyzo“ pavadinimas.

„Mano sūnus Markas. Namuose jį greitai praminiau Markyzu. Vieną rytą gėriau kavą ir kažką jam sakiau kreipdamasi Markyzu. Tada jau galvojau kaip reikės pavadinti savo bendriją. Toptelėjo mintis, kad „Markyzas“ – skambus žodis, o asociacija su daug kam žinoma pasaka padės žmonėms geriau įsiminti pavadinimą. Taip likau prie „Markyzo“, – kalbėjo mergina. 

Sunku, bet verta

Kalbėdama apie nuosavo verslo įkūrimą I. Zakarauskienė neslepia, kad ją lydėjo ne viena baimė. Nepaisant to, ji neslepia džiaugsmo išdrįsusi žengti iš savo komforto zonos. 

„Ilgą laiką siuvimas man buvo užslėpta svajonė, hobis, bet aš negalvojau, kad jis gali būti mano pragyvenimo šaltinis. 

Man visada norėjosi stabilumo, stabilių pajamų, jaučiau nerimą, nes su verslu vieną dieną gali būti gerai, kitą – ne. Tas baugino. Visokių baimių kartais kyla ir dabar, bet džiaugsmas yra kur kas didesnis. 

Savo verslą įkūriau praėjusių metų rudenį, kai buvo kalbama apie naują koronaviruso bangą. Nors iki tol turėjau susipirkusi ne vieną buitinę siuvimo mašiną, man labai padėjo Užimtumo tarnyba, suteikusi paramą verslui: už ją įsigijau pramoninę įrangą, skirtą ne tik siuvimui, bet ir lyginimui. 
Kai dabar prisimenu, kad tiesiog išėjau iš darbo, nežinodama ko tikėtis, o kur dar karantinai, kartais pagalvoju, jog tada man gal protas aptemo (aut. past. šypsosi).

Pamenu, sakiau sau, kad bus taip, kaip bus. Dirbdama samdomą darbą nejaučiau vidinio pasitenkinimo, nes visad buvau žmogus, kuriam reikia iššūkių, įtampėlės. Verslas nėra tas dalykas, kur tu gali atsipalaiduoti, laisvai skaičiuoti pinigus. Kartais tikrai yra sunku, bet aš vadovaujuosi mintimi, kad norint augti, reikia daryti tai, ko bijai. Jei nedarysi, niekad netobulėsi“, – pokalbio pabaigoje sakė I. Zakarauskienė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė