Skubios pagalbos suteikimo reikalaujančios traumos bei susirgimai, pranešimai apie ketinimus pakelti ranką prieš save, naujos gyvybės palydėjimas į šį pasaulį – tai tik dalis to, ką savo darbe mato greitosios medicinos pagalbos (GMP) specialistai. GMP jau dešimtmetį dirba ir jonavietė Nijolė Mačikūnienė, kuri tikina niekad nedvejojusi savo profesijos pasirinkimu: moters žodžiais tariant, medicina – neatsiejama jos gyvenimo dalis bei pašaukimas, apie save leidęs žinoti dar vaikystėje.

Svarbi dovana

N. Mačikūnienės gimtinė – Šilalės rajone, tačiau mirus tėvams, nuo 9-erių metų ji apsigyveno pas sesę Jonavoje. Būtent vaikystėje gauta sesės dovana buvo vienas pirmųjų jos žingsnių medikės karjeros kelio link.

„Pamenu, kad sesė man parvežė stiklinį švirkštą. Jis tuo metu buvo didžiausia brangenybė.

Mane nuo vaikystės traukė medicina – subadytos buvo visų lėlių rūrytės, tad ir aplinkiniai žinojo, kad būsiu gydytoja“, –  šypsodamasi kalbėjo N. Mačikūnienė.

Medicinoje – 29-erius metus

Medikės karjerą moteris pradėjo Žeimių (Jonavos r.) ambulatorijoje.

„1991-aisiais metais su pagyrimu baigiau Kauno medicinos mokyklą Tada mano profesija buvo medicinos felčerė. Po dviejų metų įsidarbinau į Žeimių ambulatoriją, kur iki šiol šiek tiek dirbu.

Į GMP dirbti atėjau prieš dešimtmetį. Tiesiog tai buvo mano svajonių darbas... Taip iki šiol esu skubiosios medicinos pagalbos slaugos specialistė“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Įkvėpta dėstytojos

Moteris pamena, kad pirmąsias darbo dienas GMP lydėjo jaudulys.

„Jos buvo išskirtinės. Sunkiausia būdavo ateiti nuo autobusų stoties iki darbovietės ir išvykti į pirmą iškvietimą, su kitais jau būdavo viskas gerai.

 Jaučiau nerimą, bet tada prisimindavau savo dėstytojos L. Kuzminskienės žodžius. Ji studentams sakydavo, kad žmonės jums atleis nežinojimą, bet niekada neatleis abejingumo.

Manau, kad ir dabar šie žodžiai yra mano GMP darbo pagrindas“, – teigė medikė.

Aptaria veiksmų planą

Šiandien ilgametę patirtį turinti medikė važiuodama į iškvietimus didesnį nerimą jaučia tik vienu atveju.

„Kai žinome, kad reikės padėti vaikams... Viskas, kas yra susiję su jais, tikrai kelia didesnes emocijas.

Kiti iškvietimai nekelia stipraus išankstinio nerimo – kol nenuvykstame į vietą, kol nepamatau situacijos, nejaučiu jaudulio.

Kartais su kolega trumpai aptariame galimus veiksmus, pavyzdžiui, kaip elgsimės nuvykę į įvykio vietą, kurioje eismo įvykis, ko galime ten tikėtis.

Susikaupiame ir dirbame, žinodami, ką turime daryti“,  – kalbėjo jonavietė.

N. Mačikūnienė su kolega V. Daunoravičiumi

Į atmintį įstrigę atvejai

Per savo medikės karjerą N. Mačikūnienė matė ir itin skaudžių, ir džiugių įvykių.

„Man yra tekę reanimuoti vaikus, labai sunku tai daryti. Labai... Dar vienas ilgam išlikęs iškvietimas, kai skubėjome padėti ugniagesiui, kurį ištiko staigi mirtis. Vyras pats vyko padėti, bet mirė.

Tačiau didelis džiugesys ir ramybė aplanko tada, kai tau pavyksta stabilizuoti ligonio būklę, kai matai, kad situacija yra kontroliuojama, ligonis saugiai pristatomas į gydymo įstaigą. Yra tekę į savo rankas priimti ir naują gyvybę.

Mūsų darbas niekada nėra monotoniškas“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Ko gero, ne vienam yra tekę girdėti, kad tarnybų pagalbos poreikis ypač išauga pilnaties bei savaitgalių metu. Pasiteiravus, ar tai tiesa, N. Mačikūnienė patvirtina, kad medikai tikrai mato minėtas tendencijas.

„Jos tikrai nėra džiuginančios, bet yra taip, kaip yra“, – teigė medikė.

Dirba kartu

GMP dažnai tenka bendradarbiauti ir su policijos pareigūnais ar ugniagesiais gelbėtojais.

„Mūsų visų darbas labai glaudžiai susijęs. Jonava – nedidelis miestas, tad mes vieni kitus pažįstam, pasitikime ir padedame vieni kitiems tiek, kiek tik galime.

Galiu pasakyti, kad mūsų rajone dirbantys ugniagesiai ir policijos pareigūnai tikrai yra labai šaunūs. Su jais bendradarbiauti – gera“, – kalbėjo N. Mačikūnienė.

Buvo apdovanota

Apie tarnybų bendradarbiavimą liudija ir viešai nuskambėjęs įvykis, kai rugsėjo 11 dieną, prieš pat vidurnaktį buvo gautas pranešimas, kad J. Ralio g. nuo tilto į Nerį nori nušokti vyras. Į įvykio vietą atsiųstos visos gelbėjimo pajėgos: policijos pareigūnai, medikai, ugniagesiai gelbėtojai. Laiku suteikus gelbėjimo tarnybų pagalbą, tą naktį jauną vaikiną pavyko nutraukti nuo tilto turėklų ir taip išsaugoti jo gyvybę.

Po minėtos nakties įvykių N. Mačikūnienė bei Kauno AVPK Jonavos r. PK pareigūnėms buvo įteiktos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus padėkos bei simboliškos dovanos.

„Tas įvertinimas, žinoma, yra labai malonus. Smagu žinoti, kad rajono vadovams rūpi greitosios darbas, jog jis yra svarbus. Dar kartą dėkoju už šį įvertinimą.

Šalia to, norėčiau, kad visi išgirstų, jog taip sėkmingai baigiasi tik istorijos, kai dirbama komandoje su patikimais kolegomis, kai žinome, kad už nugaros yra labai patikimas žmogus, kuris supras tave iš žvilgsnio, pusės žodžio.

Kaip ir tą naktį, dirbome kartu su paramediku - vairuotoju Valdu Daunoravičiumi. Esu dėkinga jam už visą darbą kartu“, – gražių žodžių kolegai negailėjo N. Mačikūnienė.

Apdovanojimo akimirkos

Blogų emocijų nesinešioja

Nepaisant nuolat pasitaikančių sudėtingų situacijų, jonavietė savo darbo iššūkiu nevadina.

„Man jis yra mano gyvenimo būdas. Jokios monotonijos, visada esi veiksme. Man tai patinka.

Po darbo, žinoma, kartais jaučiasi fizinis nuovargis, tačiau namo parsinešu tik geras emocijas, kitos lieka GMP, vos tik baigi kvietimą.

Kitaip būti negali, nes tu žinai, kad bus kitas, reikės vėl viską pradėti nuo pradžių“, – kalbėjo jonavietė.

Dvejonėms – ne vieta

Ką N. Mačikūnienė pasakytų jaunuoliams, kurie svarsto, ar rinktis mediko profesiją?

„Aš šią profesiją rinkausi su aiškiu žinojimu, kad noriu būti medike. Manau, kad jei nusprendus dirbti medicinoje žmogus jaučia kažkokias baimes ar dvejones, jam reikia galvoti apie kitokią profesiją. Ši profesija ne ta, prie kurios priprasi, tu turi visiškai būti joje. Kitaip ji neturi prasmės.

Tu privalai mylėti žmones, turėti kantrybės ir ištvermės, nebijoti nei ligonio, nei savęs. Labai svarbu išmokti negirdėti aplinkinių komentarų ar pamokymų, reikia tikėti tuo, ką darai ir daryti tame momente tai, ką gali padaryti geriausio.

Aš niekada nesigailėjau pasirinkusi šią profesiją ir neabejoju, kad niekada nesigailėsiu“, – pokalbio pabaigoje sakė N. Mačikūnienė.

 Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė