Benamystė, valkatavimas bei elgetavimas yra žinomi nuo seniausių laikų. Benamiais žmonės dažniausiai tampa dėl fizinių negalių, našlystės, stichinių nelaimių, skyrybų, turto praradimo, karų ir kitų sukrėtimų. Mūsų visuomenėje benamystė tampa specifine ir dažnai aktualia problema.
„Niekas nėra apsaugotas nuo neapibrėžtų gyvenimo situacijų ir galimų socialinių grėsmių. Benamių skaičiaus augimą postmoderniame sociume sąlygoja sparti urbanizacija, ilgalaikis nedarbas, turtinė žmonių diferenciacija, skurdas, dalies gyventojų dorovinė ir psichinė degradacija. Šiandien benamystė jau tapo viena kraštutiniausių atskirties formų, į kurią patekę žmonės visiškai arba dalinai eliminuojami iš visiems įprastos ekonominės, kultūrinės, dvasinės žmonių bendravimo erdvės“. (E. Kocai, Benamystė kaip socialinis reiškinys. Socialinių tyrimų institutas, 2006).
Kai asmuo praranda šeimą, būstą, pragyvenimo šaltinį, anksčiau ar vėliau tai gali pakirsti jo pasitikėjimą savimi ir asmuo pamažu gali atsirasti visuomenės gyvenimo pakraštyje.
Lietuvoje, ko gero, retai pasitaiko savanoriška, paties asmens sprendimu pasirinkta benamystė. Sugalvojau, ir gyvenu gatvėje, nes man taip patinka. Ir Jonavos nakvynės namuose šiuo metu nėra nei vieno žmogaus, kuris atėjo čia ieškoti šilumos ir pastogės turėdamas savo namus. Dažniausiai Namų gyventojai patiria benamystę – šeimą, būstą ar pragyvenimo šaltinį praradę dėl įvairiausių priežasčių ir gyvenimiškų situacijų.
Kiekvieno gyventojo istorija savaip ypatinga. Visi mes ateiname iš vaikystės su savo džiaugsmais ar skauduliais ir patirtim. Pas mus patenka žmonės su visu savo patirties bagažu, ir dažnam nebesinori, o ir yra sunku keisti įpročius. Skaudžios įvairių priklausomybių sukeliamos problemos, kurios dažnam atrodo išsprendžiamos per labai greitą laiką ir be jokių pastangų. Sako – „Gerai, nebegeriu“. Tačiau dažniausiai tas pažadas ilgai negalioja. Pasveikti nuo priklausomybių visada reikalinga ypatinga žmogaus valia, tikėjimas. Kiekvieno iš jų dugnas yra asmeniškas, skirtingo gylio ir dar dažnai kelis kartus vis pramušamas. Apmaudu, kai žmogus dėl įvairiausių priežasčių netekęs visko, nežinia ar adekvačiai suvokiantis savo padėtį, „draugų“ yra vėl išnaudojamas, juo manipuliuojama, taikomi seniai žinomi scenarijai. Apmaudu, kai žmogus (tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus) prisišvenčia tiek, kad nebesiorientuoja aplinkoje, laužo inventorių, siunčia darbuotojus visiems žinoma kryptimi, iškoneveikia darbuotojus ir t.t. Nesmagu, kai trukdoma greitoji arba policijos ekipažas atveža Namų gyventojus, nes jie skaniai ilsisi gatvėje. Ir taip pavyzdžiais galima tęsti labai ilgai.
Tarp benamių yra įvairaus likimo žmonių. Yra išsilavinusių, yra turėjusių verslą. Patekus į šį socialinį dugną iš jo pakilti ypač sunku. Įstaigos darbuotojus džiugina atvejai, kai klientas ieško, suranda ir po pirmo atlyginimo nepraranda darbo, džiugina asmens bet kokios menkiausios pastangos kažką keisti savo gyvenime, kažko siekti. Džiugina, kai gyventojas pasisiūlo padaryti vieną ar kitą darbą. Džiugina bet kokios, didesnės ir mažesnės pastangos keisti Namų ir savo aplinką, sutvarkyti, nuvalyti, nuravėti, palaistyti. Džiugina jautrumas, dėmesys ir pagalba vienas kitam.
Dirbant su šiais socialinių paslaugų gavėjais siekiama stiprinti jų savivertę, skatinama planuotis laiko užimtumą, taikomi įgalinimo metodai įvairių priklausomybių asmenims, kuriems dažnai mažai galimybių sugrįžti į socialinį gyvenimą.
Tikimės ir skatiname abipusį pagarbų, prieinamą ir kartu profesionalų bendravimą su Namų gyventojais. Kiekvienas yra vertas pagarbos, ir nesvarbu, koks jo socialinis statusas, nes vertė yra buvimas žmogumi.
Jonavos nakvynės namų informacija
