Jonavos rūmų teisėja Jolanta Damulienė: „Baisiausias dalykas gyvenime – abejingumas“

Jonavos rūmų teisėja Jolanta Damulienė: „Baisiausias dalykas gyvenime – abejingumas“
BIR 15
2018-06-15 11:43 2018

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmuose dirbanti teisėja Jolanta Damulienė tikra – jei laiką būtų galima pasukti atgal, pasirinktų tą patį – teisėjos – kelią, nors kartais, ieškant teisingo sprendimo, tenka gerokai pasukti galvą ir po darbo valandų. 26 metus teisėja dirbanti Jolanta Damulienė sutiko pasidalinti savo mintimis apie sukauptą patirtį.

Kaip Jūsų profesinis kelias pasisuko į teisę? Kaip Jūsų gyvenime atsirado būtent teisėjo profesija, kodėl ne advokatūra ar kita teisės sritis?

Gal net galima pajuokauti, kad tas mano profesinis kelias buvo likimo nulemtas. Jau mokykloje norėjau studijuoti teisę. Šeimoje teisininkų nebuvo, bet nuo vaikystės tiek draugams, tiek šeimos nariams būdavau ta, kuri išklausydavo ir patardavo. Teisėjo profesija mano gyvenime taip pat nebuvo atsitiktinumas. Visada maniau, kad būtent teisėjas yra aukščiausias teisininko siekis, todėl 1992 m., bedirbant Jonavos rajono prokuratūroje, buvusiai kolegei teisėjai Albinai Cirulienei pasiūlius, išlaikiau egzaminą į teisėjus.

Ar prisimenate pirmą kartą, kai užsivilkote teisėjo mantiją? O savo pirmąją nagrinėtą bylą?

1992 metais, kai pradėjau dirbti, teisėjų mantijų dar nebuvo, dirbdavome apsirengę įprastai, kaip visi civiliai. Mantiją užsivilkau, kaip ir visi teisėjai, žymiai vėliau. O vieną pirmųjų nagrinėtų bylų tikrai atsimenu. Buvo 1992 metų vasara, pavogta virš 10 automobilių, byla labai didelės apimties, daugybė nukentėjusiųjų. Todėl galiu pasakyti, kad tuometinis pirmininkas Laimutis Žubrickas mane „įmetė“ į šią bylą kaip musę į barščius ir reikėjo kapstytis. Visas procesas man buvo naujas, nes, dirbant kitoje barikadų pusėje – prokuratūroje – visiškai kita darbo specifika. Pamenu, kad kai išėjau rašyti nuosprendžio, supratau, kad ir to nepaklausiau, ir ano neišsiaiškinau, todėl teko tą bylą atsinaujinti, papildyti įrodymų tyrimą ir tik tada priimti nuosprendį.

Net 16 metų vadovavote Jonavos rajono apylinkės teismo kolektyvui, kuris šiandien Jus charakterizuoja kaip pasižyminčią ypatingu žmogišku dėmesiu tiek teismo darbuotojams, tiek bylos šalims, optimizmu bei tvirtomis moralinėmis nuostatomis. O kokią save Jūs matote pati?

Esu atsakinga. Kitą kartą atrodo, kad tiesiog pakaktų įvertinti byloje esančius įrodymus ir priimti sprendimą, tačiau kai matau prieš save klystantį, nelaimingą žmogų, norisi jam kažkuo padėti. Manau, baisiausias dalykas mūsų gyvenime – abejingumas. Aš kartais galbūt prisiimu didesnę atsakomybę, nei man priklausytų, bet norisi padaryti viską, kad tiems žmonėms būtų kuo geriau.

Kokios būdo, charakterio savybės Jums padeda tinkamai atlikti darbines pareigas? Kurias savybes Jūs jau turėjote, o kurias buvote priversta išsiugdyti?

Mūsų darbe būtinas loginis mąstymas, sugebėjimas analizuoti, vertinti, pritaikyti. Labai svarbu pamatyti bylos esmę, tai, kas iš tiesų yra svarbu, nepasiklysti smulkmenose ir, žinoma, teisingumo pojūtis. Manau, kad tai aš jau turėjau, o išmintis atėjo su metais.

Kas Jus motyvuoja dirbti šį darbą?

Tiesiog žinau, kad esu savo vietoje. Tai didžiulė gyvenimo dovana, kad galiu dirbti tą darbą, kuris teikia man patį didžiausią džiaugsmą. O džiaugsmą teikia tai, kad galiu padėti žmogui. Ir jeigu tai pavyksta, – didžiausias pasitenkinimas. Visada smagu, kai net ir bylą pralaimėjęs asmuo po sprendimo paskelbimo nesijaučia pralaimėjęs.

Kokio pobūdžio bylos Jums pačios sudėtingiausios emociškai ir kodėl?

Emociškai sudėtingiausios bylos, kai žmonės pamina tai, kas šiame gyvenime svarbiausia, – savo vertybes, asmeninius santykius, o iškelia į pirmą vietą materialius dalykus ir ambicijas, kai kenčia vaikai, kai viską valdo principai. Atrodo, bylą jau beveik išnagrinėji, dėl visko šalys susitaria ir, kai lieka ginčas dėl simbolinių 5 Eur, vėl viskas sustoja, grįžta į pradinę padėtį – tas sunku.

Ar priimdama sprendimą esate juo tikra visu 100 procentų? Ar niekada neteko persigalvoti paskutinę akimirką?

Jau kai dedu parašą ant sprendimo, būnu tikra 100 procentų, nes daug atiduodu, kol tą sprendimą priimu. Persigalvoti yra tekę, tačiau seniai, prieš 20 metų. Tada nagrinėjau tėvų valdžios ribojimo bylą. Byla buvo aiški, nes tėvai neigiamai veikė vaikus, jų auklėjimą, palikti juos pas tėvus nebuvo galima. Salėje buvo atsakovų vaikai. Vienam berniukui buvo gal 10 metų ir, kai atsistojau išeiti iš salės priimti sprendimo, jis pravirko. Verkė, nes suprato, kad jį paims į vaikų namus. O vaikui tėvai, kad ir kokie jie būtų, yra tėvai. To verksmo nepamirštu 20 metų. Ir tada aš persigalvojau, tėvams teisių neapribojau, ieškinį tenkinau iš dalies ir, atrodo, tik atskyriau tėvus nuo vaiko.

Be abejonės darbe susiduriate su pačiomis įvairiausiomis situacijomis. Ar pavyksta jas palikti darbe, ar vis dėlto parsinešate darbines mintis namo?

Esam tik žmonės ir pasakyti, kad viską gali palikti už užrakintų durų darbe, negali. Jei yra sudėtingi atvejai, tai galvoji ir po darbo, ir prieš užmiegant, kol randi tą sprendimą, ir nusiramini, kad jis bus teisingas visu 100 procentų.

Dirbate palyginti nedideliame mieste. Ar jaučiatės atpažįstama? 

Nedideliame mieste tikrai esu atpažįstama, tik gal ne visų. Dažnai gatvėje užkalbina, paklausia patarimo, pasisveikina. Ko gero, didžiausias džiaugsmas ir laimė, kad labai retos išimtys, kai žmonės, mane pamatę, ne nuoširdžiai šypsosi ir sveikinasi, o piktai nusisuka. O gyvenimas mažame mieste labai riboja, nes visada turi galvoti ir kaip tu atrodai, ir su kuo bendrauji.

Kokia esate namuose? Kokie Jūsų pomėgiai, kaip mėgstate leisti laisvalaikį?

Namuose esu mama, močiutė. Jaunystėje labai mėgau skaityti knygas, tačiau dabar jau akys pavargo nuo bylų skaitymo kompiuterio ekrane, todėl skaitau mažiau. Tačiau labai patinka teatras, koncertai. Dar norėčiau laisvalaikį leisti aktyviau, bet niekaip neprisiruošiu.

Jeigu galėtumėte pasukti laiką atgal, ar rinktumėtės tą patį profesinį kelią ir kodėl?

Jei laikas pasisuktų atgal, tikrai pasirinkčiau tą patį kelią, nes, kaip jau sakiau, tai mano kelias. Tai yra tai, ką aš galiu daryti geriausiai, kur galiu panaudoti savo žinias ir sugebėjimus, galiu padėti žmogui.

Parengė: Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teisėjo padėjėja, atliekanti atstovo ryšiams su žiniasklaida ir visuomene funkcijas Živilė Martusevičienė