Nemažai kasdienėje rutinoje vis pasirodo straipsnių ar komentarų apie tėvų sunkumus dėl parkavimų prie mokyklų ar darželių. Praeitą savaitę skaičiau, kad štai viena privati, itin brangi, Kauno mokykla kasdien užtveria vieną svarbiausių senamiesčio gatvių. Pyksta ir praeiviai, ir gyventojai ir su mokykla nesusiję vairuotojai. Tas pats ir Jonavoje.


Teko skaityti apie situaciją ties abejomis Rimkų mokyklomis, sudėtingus ir gerų įgūdžių reikalaujančius parkavimo ypatumus prie Žilvičio. Taip, beveik visur tai problema. IR visi tai suprantame. Vieni stengiasi daugiau kiti mažiau, judėti ir nuvesti vaikus į mokyklą išvengiant automobilio, kiti pasirenka atvykti anksčiau, na ar vėliau, bet pačiame miesto viduryje yra darželis, į kurį, šnekamąja kalba sakant – veda „tupikas“. Taip, taip. Tai pakalnėje jaukiai įsitaisęs „Bitutės“ darželis.

Kuris, beje, yra nuostabus. IR mano asmenine nuomone, kokybė neretai pralenkia lūkesčius. Tačiau ne apie darželį noriu pasakyti. Parkavimo bėdų kyla ir čia. Tik jos gal kiek kitokios. Žinoma, tarp nuosavų namų įsikūrusi švietimo įstaiga, jau turėjo įkyrėti visai gėlių gatvei ir pusei Dariaus ir Girėno gatvės gyventojų. Suprantu juos. IR noriu suprasti, kartkartėmis iškviestą policijos ekipažą dėl užstatytų vartų. 

Lygiai panašiai chaose skendi ir Sodų bei Žalioji gatvės per šventes ar smagiai snieguotą dieną, kuomet žmonės lekia į slidinėjimo trasą. Visko pasitaiko. Ypač jei trūksta žmogiškumo. Ne gyventojams, o vairuotojams. Tikiu, kas rytą bent dešimt mamų sau pasako „pastatysiu prie vartų ar kiemo įvažiavimo, nes aš labai greitai, tik nuvedu vaiką ir parbėgu“. Bet ,galbūt, tam kuris vėluoja, tai yra visa amžinybė laukiant, kol patrauks automobilį. Ir taip kiekvieną, na ar sėkmingai savaitei esant – kas antrą dieną. Suprantamas šių žmonių pyktis ar nepasitenkinimas. Pykčiau ir aš ir viskas tvarkoje jei tave sugrįžus pasitiks mieli policijos pareigūnai. Turėsi pamoką, kad statykis tolėliau, bet neužtverk žmogaus įvažiavimo. Bet didžiausia problema visame šiame parkavimo ir neparkavimo reikale yra net ne dėl parkavimo, o tiesiog dėl buvimo vietoje ne laiku.

Nes štai šioje vietoje atsiranda ir vienas super herojus gelbėdamas visą gatvę nuo rytinės automobilių sumaišties. IR ne, jis nėra gyventojas. Ir ne, jo ginamo namo kiemo beveik niekuomet neužstato. Nes jis tiesiog yra nepatogiai „ant“ įsukimo į darželį. Bet deja, jo paties galingas BMW ne visuomet telpa virtinėje mamų automobilių, atvykus į vieną iš namų. Policijos jis nekviečia, bet maloniai per sukąstus dantis „apšeria“ vyriškais lytiniais organais skubančias mamas. Taip, taip, nebūtinai tas, kurios pastatė automobilį dešimties metrų spinduliu prie jo BMW. Arba dar geriau tas, kurios jau stovėjo, o BMW nerado sau vietos.

Dozę keiksmų ar pasiūlymų vietoj darbo nueiti ant trijų raidžių gali sulaukti bet kuris asmuo einantis pro šalį. Ir taip, šiam asmeniui, toliau vadinkime jį ponu X, nerūpi ar mažieji pabiručiai eina šalia. IR aš nežinau kas yra blogiau, ar prapjautos automobilio padangos (pažymiu, kad šioje situacijoje automobilis stovėjo kitoje kelio pusėje nuo jau minėto namo į kurį vis atvyksta ponas X ir dar pažymiu, kad tikrai nemano tai automobilis ir ne paašaroti čia atėjau) ar kelis kartus per savaitę nuraminti vaiką, kuris pradėdamas dieną susiduria su neadekvačiu jaunuoliu keiksnojančiu ir siūlančiu paragauti savo pasididžiavimą.

Ketvirti metai stebiu šio jaunuolio progresą. Žodynas iš tiesų pildosi naujais įdomesniais keiksmais. Na ir šiemetinis jo išstojimas pjaustyti padangas ar prabrėžti vieną kitą automobilį – iš tiesų gana nemaloniai stebinantis. Super herojus. Bet vieną dieną, tikiu, atvažiuos ir kitas super herojus. Ne mama, o tėtis. Kuris irgi nematys reikalo ieškoti teisybės institucijose.

Visa šia savo nuomone aš kalbu apie žmogiškumą. Ne apie automobilių srautus. Ne apie užstatytus kiemus.

Ne apie stereotipus persekiojančius BMW vairuotojus. Ir net ne apie sąmoningus tyčinius svetimo turto sugadinimus. Mielas pone X, dauguma mamų nesivels su tavimi į bereikšmius konfliktus pilnus šlykščių įžeidinėjimų, nes jos tiesiog yra žmogiškesnės. Niekas tau padangų nepjaustys kuomet skersai kelio užstatai savo automobilį ir net pedagogai nebegali atvykti į darbo vietą. Žmogiškumo ribą tu peržengei, kuomet leidai sau, vaikų akivaizdoje, jų mamoms sakyti tai, ko turbūt net visiškos padugnės nesako savo priešams. Mama tai nuris, pakels galvą ir eis toliau.


Arba atsiprašys jei tai bus būtina. Bet jei sau leidi tokį neadekvatumą viešumoje, nuoširdžiai bijau pagalvoti apie reikalus už uždarų durų. Vienok, nepaisant žodyno ir tam tikrų neadekvačių veiksmų, tikiu, skaityti moki, informacijos pilna visur.


O savivaldybėje netgi suteikia ir teisine pagalbą. Visi laisvi ieškoti sprendimų legaliais būdais. Tai tik pasiūlymas. Ir nebūtina jo priimti, kaip nei viena mama dar , tikiu, nepriėmė ir tavojo , liepiamąja nuosaka išrėkiamo pasiūlymo susijusio su asmeniniu pasididžiavimu. Galbūt, net ir ne gyventojai, net ir tie, kuriems eismas prie darželio trukdo tik dėl asmeninių priežasčių ir tik tais kartais kuomet pačiam reikia atvykti į Gėlių gatvę, turi teisę ieškoti sprendimų.

Linkiu šiam jaunuoliui atrasti save. Jo šeimai - nejausti gėdos. Nes taip, ši legenda jau ne tik darželio klaseles užpildė, bet sklinda ir toliau. Didūs darbai, taip sakant, nelieka neišgirsti.

Teksto autorė - vieno iš vaikų mama (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

Asociatyvi pixabay.com nuotr.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: