30 metų – tokią patirtį pedagogikos srityje turi mokytoja ekspertė Dijana Borisovienė. Visą tą laiką ji dirbo Jonavoje įsikūrusiame vaikų lopšelyje-darželyje „Dobilas“, kuriame ugdomi mažieji nuo 2-ejų iki 7-erių metų. 

Ilgametis įdirbis D. Borisovienei leido pamatyti tiek švietimo sistemos, tiek augančios kartos pokyčius. Kaip sako pati mokytoja, šiuolaikiniai vaikai reikalauja išskirtinio dėmesio: norint juos sudominti, reikia atidžiai paieškoti užsidegimą įžiebiančios ugnelės. O pastarosios paieškos pačiai D. Borisovienei, regis, nėra sudėtinga užduotis – jonavietės auklėtiniai gali pasigirti pasiekimais ne tik respublikiniuose, bet ir tarptautiniuose konkursuose.

Specialiai nesiruošia

D. Borisovienė ugdo mažuosius nuo 3-ejų iki 7-erių metų. Kaip ir būdinga tokio amžiaus vaikams, jie dažniausiai savo kūrybiškumą išreiškia piešiniuose. Neseniai vienas jų – Elzei Marijai Jakubėnaitei priklausantis darbas buvo išrinktas atstovauti Lietuvai Italijoje, Tarptautinės kartografų asociacijos organizuojamame konkurse.

,,Konkursams niekada nesiruošiame specialiai, tiesiog taip išeina savaime. Dažniausiai juos pamatau, kai vaikai jau būna pripiešę daugybę piešinių, pridarę darbelių, kuriuos belieka tik išsiųsti.  

Yra tik keletas konkursų, kuriuose dalyvaujam jau daug metų. Tai tarptautiniai konkursai: vaikų žemėlapių konkursas ir konkursas „Išgirsti slapčiausią gamtos kalbą“. Šių konkursų organizatoriai parodo dėmesį vaikui, įvertina laureatus, suorganizuoja puikias apdovanojimų šventes. O vaikams to reikia. 

Šiemet dar įsitraukėme į konkursą, skirtą Europos kalbų dienai. Visuose kituose konkursuose dalyvaujame spontaniškai“, – paklausta apie vaikų darbų demonstravimą už darželio ribų pasakojo D. Borisovienė.

Mano, kad visi vaikai – gabūs

Pedagogė pasakoja, kad ugdytinių pasiekimai suteikia pasitikėjimo ne tik jiems, bet ir jai pačiai.

,,Dirbdama visada darau tai, kas man pačiai įdomu. Tai tarsi mano hobis, į kurį įtraukiu ir vaikus. Neapsakomai geras jausmas užplūsta, kai tu žinai, jog prisidėjai prie vaiko pasiekimų ir padarei viską, kad jis būtų pastebėtas bei įvertintas. Laimėjimai dar labiau įkvepia, skatina tobulėti, ieškoti vis naujų meninės raiškos būdų, priemonių, inovatyvių metodų. 

Kalbant apie inovacijas, tai nebūtinai turi būti kažkas visiškai nauja. Inovacijos, manau, siejamos su gebėjimu tobulėti, kurti ir įgyvendinti naujus sumanymus. Jeigu vaikas tobulėja, jeigu jam smagu, jeigu jis kuria, tai jo galutinis rezultatas ir yra sukurtos inovacijos. 

Grupėje neturiu išskirtinių vaikų, kuriuos ruošiu konkursams. Aš vadovaujuosi principu, kad visi vaikai yra gabūs, tik tuos gabumus reikia atrasti ir atskleisti. Mano grupėje visi vaikai dalyvauja visur, kur tik įmanoma“, – teigė pedagogė. 

Darbas – nuolat mintyse

D. Borisovienė neslepia, kad jos darbo diena nesibaigia ties nustatytomis valandomis. Nepaisant to, moteris dėl to nei kiek nesiskundžia.

,,Manau, kad šis darbas yra mano pašaukimas: man yra smagu, aš „kaifuoju“ nuo jo, mano veikla „užveda“ mane.  Vaikai mane tiek „pakrauna“ savo geromis emocijomis, kad visą dieną galvoju apie jų mintis, idėjas, pastebėjimus. 

Ko gero, dėl to mano mintys visad sukasi ne apie ką kitą, o apie darbą. Būna ir taip, kad kartais naktį kyla gerų idėjų, tuomet būtinai turiu užsirašyti jas. 

Tiesa, kartais tikrai pavargstu ar jaučiuosi visiškai išsekusi, bet praeina valanda ar kita ir aš vėl kuriu, gaminu priemones, internetiniuose puslapiuose ieškau idėjų, kurias pritaikau vaikų ugdyme“, – kalbėjo D. Borisovienė.

Pagyrimai motyvuoja

Mokytoja neabejoja, kad svarbu paskatinti vaikus patikėti savo jėgomis.

,,Nuolat provokuoju juos naujai patirčiai, sakydama „kažin, ar jūs sugebėsite...“ ir tada užbaigiu: „niekas kitas taip nesugalvos, tik jūs, jūs viską galite, nes esate patys šauniausi“. 

Drąsinant vaikus, jie iš tikrųjų patiki, kad viską gali, o tada atsiveria jų kūryba. Bet būna ir taip, kad pasakau, kur reikia pasistengti“, – teigė D. Borisovienė.

Iššūkiai verčia tobulėti

Kalbėdama apie savo auklėtinius pedagogė pabrėžia tikinti, kad kūrybiškumas, o šalia ir kritinis mąstymas – aspektai, kurie turėtų būti neatsiejami nuo ugdymo proceso.

,,Kūrybiškas vaikas yra daug savarankiškesnis, geba kūrybiškai, lanksčiai, netradiciškai spręsti problemas, labiau pasitikintis savimi ir siekia tobulėti. Kiekvieną dieną mes pasineriame į naujus sumanymus, ieškojimus ir taip gimsta nuostabūs kūrybiški darbai.

O kad vaikas kurtų, labai svarbu teigiamos emocijos. Patirdamas džiaugsmą, pripažinimą, jis noriai įsitraukia į veiklas, laisvai improvizuoja. 

Sudarau vaikams iššūkius, nes to lenktyniavimo taip pat reikia. Tik keliant naujus tikslus, vaikas tobulėja. Ir labai svarbu patirti sėkmę. Nuolat skatinu sakydama: „tu gali“, „niekas kitas taip nesugalvos...“. 

Stengiuosi sudaryti pasirinkimo galimybę. Puikiai žinau, jei vaikui užduotis primetama, rezultato nebus“, – teigė D. Borisovienė, pridurdama, kad šeima – neatsiejama nuo sėkmingos asmenybės  augimo. 


Tėvų indėlis – ypač svarbus

,,Ugdant mažuosius, daug kas vis dėlto labai priklauso nuo šeimos, nuo požiūrio į visą ugdymo sistemą, nuo įpročių šeimoje.

 Atsidavęs darbui, kūrybiškas pedagogas daug gali duoti vaikui ir tyrimais tai yra įrodyta, bet šeima vis dėlto yra visko pamatas“, – nedvejodama sako D. Borisovienė,

Mato pokyčius

Ilgametė patirtis D. Borisovienei leido pajusti ir pokyčius švietimo sistemoje. 

,,Pirmiausia, pasikeitė patys vaikai. Dabartiniai vaikai labai nekantrūs, jiems reikia nuolatinio veiksmo, juos reikia sudominti, „uždegti“, kad jie spirgėtų iš noro kažką padaryti. Juos reikia nuolat nustebinti, motyvuoti, jie yra labai aktyvūs. 

Kalbant apie visą švietimo sistemą, pokyčiai labai dideli. Anksčiau buvo viskas labai monotoniška, „įvilkta“ į rėmus. Šiuolaikiniams vaikams monotoniška veikla pabosta, jie praranda susidomėjimą, mažėja aktyvumas“, – teigė D. Borisovienė.

Jaučia atsakomybę

Keitėsi ir pedagogų darbo planavimas.

,,Dabar nebeliko rėmų, ką konkrečiai turi daryti pedagogas. Yra programa, pasiekimų aprašas, kas parodo, ko turime pasiekti. Bet kaip tai pasiekti, kuria pats pedagogas. Atsirado laisvė pačiam rinktis, išmėginti ir tobulinti. 

Šiuolaikiniame ugdyme daug vietos skiriama patirtiniam ugdymui bei ugdymuisi, kai vaikai patys mokomi kelti hipotezes, prognozuoti įvykių padarinius ir eksperimentuodami sužino, ar tai tiesa, ar netiesa. 

Daug laiko skiriu savo apmąstymams, kas būtina šiuolaikiniame ugdyme, norint pasiekti ugdymo kokybės: kaip pavyko, kokie iškilo sunkumai, kas buvo netikėta, įvyko neplanuotai, kas nesisekė, kaip būtų galima išvengti nesėkmių.

Galiu pasakyti, kad aš visada jaučiu atsakomybę už vaikų ugdymosi sėkmę“, – patirtimi dalijosi moteris.

Svajojo nuo vaikystės

Klausantis D. Borisovienės pasakojimo peršasi mintis, kad ji nuoširdžiai brangina savo darbą. Kas lėmė tai, jog ji pasirinko pedagogės kelią?

,,Kiek save atsimenu, darželio auklėtoja norėjau būti nuo pat mažų dienų, nors pati darželio nelankiau. Namuose visada žaisdavau „darželį“ arba „mokyklą“. Niekada nesu suabejojusi, kad pasirinkau ne tą sritį.

 Nieko nėra geresnio, kaip matyti tobulėjančius vaikus, džiaugtis kartu su jais jų pasiekimais“, – kalbėjo mokytoja, pokalbio pabaigoje palinkėdama visiems pedagogams ugnies, kuri „uždegtų“ kiekvieną vaiką.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Taip pat skaitykite: