Kaip užtikrinamos lygios galimybės prieglobsčio prašytojų sulaikymo vietose? Tai stebi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertų grupė, nuo rudens pradžios aplankiusi prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo stovyklas Kybartuose, Medininkuose, Pabradėje, Naujininkuose, Linkmenyse  ir Rukloje. Giluminius interviu su keliasdešimčia migrantų turėjusi Lygių galimybių integravimo grupės ekspertė Ieva Laugalytė dalinasi sukauptomis įžvalgomis.

Kodėl yra svarbu stebėti prieglobsčio prašytojų situaciją iš lygių galimybių perspektyvos?

Tarp Lietuvoje gyvenančių prieglobsčio prašytojų, kaip ir kitose žmonių grupėse, yra pačių įvairiausių žmonių su skirtingais tapatybės bruožais. Prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvė yra apribota, jie de facto yra sulaikyti, tad mūsų valstybės atsakomybė yra užtikrinti, kad sulaikymo vietose būtų atsižvelgiama į individualius žmonių poreikius, kad jie jaustųsi ir būtų saugūs. Iš esmės mes kalbame apie žmonių orumą ir saugumą.

Koks jausmas apima lankantis migrantų sulaikymo vietose?

Visų apsilankymų metu mane lydėjo ir iki šiol tebelydi jausmas, kad kiekvienas iš mūsų galėtų būti tokioje pačioje situacijoje, kaip ten gyvenantys žmonės. Tai supratau jau pirmojo vizito metu kalbėdamasi su vienu iš sulaikymo vietoje gyvenančių asmenų.

Besikalbėdami atradome daugybę bendrų taškų: universitete mokėmės panašių dalykų, mus vienija bendri interesai, rūpi panašios problemos. Tai man tik dar kartą parodė, kad prieglobsčio prašytojai yra lygiai tokie patys žmonės, kaip ir aš, tik, dėl tam tikrų, nuo manęs nepriklausančių aplinkybių, mano gyvenimas susiklostė kitaip ir aš nesu jų situacijoje, bet lygiai taip pat galėčiau būti.

Kaip atrodo lygių galimybių ekspertų stebėsena migrantų sulaikymo vietose?

Vizitų metu apžiūrime prieglobsčio prašytojų sulaikymo vietų teritoriją, patalpas, kiek tai leidžia asmenų privatumas, kalbamės su administracija, darbuotojais, savanoriais ir, žinoma, su pačiais toje vietoje gyvenančiais žmonėmis.

Mes vertiname ne bendrąsias sulaikymo sąlygas, o būtent sąlygas iš lygių galimybių perspektyvos.

Ką jūs stebite?

Stebime, ar ir kaip yra vertinami ir atliepiami skirtingų asmenų ir pažeidžiamų grupių poreikiai, ar visi asmenys, nepriklausomai nuo įvairių jų tapatybės bruožų, turi vienodas galimybes gauti jiems reikalingas paslaugas ir ar yra užtikrinamas jų saugumas.

Kokios sąlygos turėtų būti sudarytos prieglobsčio prašytojams iš lygių galimybių perspektyvos?

Yra du svarbiausi aspektai. Pirma, svarbu, kad sulaikymo vieta turėtų aiškią, sistemingą ir įvairiapusišką pažeidžiamumo vertinimo politiką ir procedūrą, t.y., kad asmenims atvykus į sulaikymo vietą būtų įvertinami individualūs jų poreikiai, atsižvelgiant į sveikatos būklę, religiją, lytį, kalbą, socialinę padėtį ar kitus tapatybės bruožus.

Antra, svarbu, kad sulaikymo vietoje veiktų mechanizmas, skirtas saugiai pranešti apie bet kokį patirtą nepageidaujamą elgesį – diskriminaciją, priekabiavimą, seksualinį priekabiavimą, smurtą, išnaudojimą ir kt.

Kaip realiai atrodo pažeidžiamumo vertinimas?

Atvykęs naujas gyventojas turėtų susitikti su gydytoju, kuris nustatytų asmens sveikatos būklę, identifikuotų, ar žmogus turi negalią – judėjimo, sensorinę, psichosocialinę ar kitokią negalią, kokie jo sveikatos poreikiai.

Būtų puiku sukurti galimybę pasikalbėti su socialiniu darbuotoju ir psichologe, kurie padėtų identifikuoti individualius asmenų poreikius. Kai kuriose sulaikymo vietose taikoma tokia praktika – atvykę nauji žmonės užpildo anketas apie tautybę, religiją, kitus savo tapatybės bruožus. Žinoma, pažeidžiamumo statusas gali kisti, tad reikėtų atlikti ir pakartotinį vertinimą, pavyzdžiui, pasikeitė žmogaus sveikatos būklė ar pan.

Be dviejų paminėtų bendrųjų kriterijų, vertiname situaciją ir pagal skirtingas grupes. Pavyzdžiui, lyties pagrindu: svarbu užtikrinti moterų saugumą, kad vienišos moterys gyventų atskirai, kad moterims netrūktų joms reikalingų higienos priemonių, kad užsirakintų tualetai, kad su žmonėmis dirbtų jų lyties specialistai. Vienas iš pavyzdžių, su kuriuo susidūrėme: moteris turi krūties vėžio istoriją ir jai dėl įprasto sociokultūrinio konteksto yra nepatogu apie tai kalbėti su gydytoju vyru, ir dar per vertėją vyrą.

Čia tik vienas pavyzdys, tačiau tarp beveik 4000 prieglobsčio prašytojų yra žmonių su įvairiais tapatybės  bruožais, tarp jų ir, pavyzdžiui, žmonių su negalia, kuriems būtina užtikrinti prieinamumą ir reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, ar neheteroseksualių asmenų, kurių saugumą reikia užtikrinti. Pavyzdžiui, neheteroseksualūs vyrai gyvena atskirame sektoriuje siekiant užtikrinti jų saugumą.

Žmonės taip pat gali atsidurti mažiau palankioje situacijoje dėl jų kalbos, religijos, tautybės, kilmės, odos spalvos, socialinės padėties ir panašiai. Reikėtų stengtis užkardyti bet kokias įmanomas įtampas, kurios gali dėl to kilti. Pasitaiko, kad šalia apgyvendinamos etninės grupės, kurios istoriškai nesutaria. Svarbu tas įtampas identifikuoti ir valdyti, kad žmonėse jaustųsi saugūs, turėtų vietą praktikuoti religiją, gautų maisto, kuris atitinka jų religinius įsitikinimus.

Kalba yra svarbus faktorius. Angliškai ar rusiškai kalbančių yra mažai, todėl svarbu sudaryti galimybę išsakyti savo poreikius gimtąja kalba per vertėjus.

Tad yra labai daug sluoksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant užtikrinti lygias galimybes.

Identifikuojate lygių galimybių pažeidimus ir – kas toliau?

Degančius probleminius klausimus stengiamės iškart išsakyti vietinei administracijai. Pavyzdžiui, pastebime įtampas tarp tam tikrų etninių grupių arba tam tikrų religijų žmonės negauna vegetariško maisto – iškart su administracija aptariame, ką galima dėl to padaryti.

O bendrus, sisteminius klausimus keliame tarpinstituciniuose pasitarimuose, pavyzdžiui, kaip efektyviai, išsamiai ir sistemingai vykdyti pažeidžiamumo vertinimą.

Nuo rudens pradžios, kai pradėjote stebėseną – ar situacija iš jūsų perspektyvos pagerėjo, ar pablogėjo?

Probleminis taškas yra sulaikymo vietose gyvenančių žmonių psichikos sveikata, kuriai įtakos turi kompleksinės priežastys – sulaikymo sąlygos, pats sulaikymo faktas, nežinomybė dėl ateities.

Situaciją gerina tai, kad padaugėjo įvairių užimtumo veiklų, įgalinančių pačius prieglobsčio prašytojus. Pavyzdžiui, vienas asmuo Irake dirbo anglų kalbos mokytoju ir dabar moko kitus anglų kalbos, jam suteikiamos priemonės. Kai kur vyksta lietuvių kalbos pamokos. Kitur atidarytos kirpyklos, kur žmonės vieni kitus apkerpa, vyksta savanorių vedamos zumbos pamokos. Kai kuriose sulaikymo vietose yra sporto salė ir stengiamasi leisti žmonėms ja naudotis, kuriamos bibliotekos. Pokyčiai pamažu matosi.

Kokias galėtumėte išskirti istorijas, nutikimus, kurie jus ypač sujaudino lankantis migrantų stovyklose?

Turbūt labiausiai įstrigo tokie nutikimai, kai žmonės turi labai nedaug, bet yra linkę pasidalinti viskuo, ką turi. Labai gerai prisimenu situaciją, kai po keleto valandų bendravimo su gyventojais lauke, lyjant lietui, aš jau vizualiai drebėjau. Vienas iš prieglobsčio prašytojų stovėjo su šortais, šlepetėmis ir be galo susirūpinęs siūlė man savo striukę, nes matė, kad man tikrai šalta, ir jis būtų tikrai noriai ja pasidalinęs.

Ne kartą pasitaikė, kad mūsų vizitas sutapdavo su pietų metu, kai žmonėms būdavo tiekiamas maistas, ir jie norėdavo ir mus pavaišinti nors duona, sumuštiniu. Ne vienas prieglobsčio prašytojas neslėpė, kad pokalbis su mumis buvo pirmas atviras, šiltas, ilgesnis pokalbis su žmonėmis iš išorinio pasaulio po labai ilgo laiko.

Dar vienas, šiek tiek kitoks, įstrigęs pavyzdys – stebėsenos metu kalbėjau su neheteroseksualiu asmeniu, klausiau įprastų, su lygiomis galimybėmis susijusių klausimų, o labiausiai jis man norėjo papasakoti, kiek daug jam reiškia tai, jog čia jis pirmą kartą gyvenime gali jaustis laisvai ir saugiai dėl savo seksualinės orientacijos, nes jo kilmės šalyje LGBTI+ asmenys susiduria su persekiojimu.

Ar skiriasi prieglobsčio prašytojų paveikslas, kurį matėte stovyklose, nuo to, kurį matote Lietuvos viešojoje erdvėje? Kaip?

Tikrai taip. Iš viešosios erdvės susidaro įspūdis, tarsi žmonės patys savaime, o ne susiklosčiusi situacija yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Tai nužmogina atvykusius asmenis, jų gyvenimą ir patirtis. Taip pat dažnai pastebime, kad prieglobsčio prašytojai yra pateikiami kaip visai kitokie negu mes, nesuprantami, svetimi, kuriama dirbtinė priešprieša tarp „mūsų“ ir „jų“.

Visgi žmonės, kurie ten gyvena, yra į mus labiau panašūs nei skirtingi. Jie taip pat, kaip ir mes, yra įvairių profesijų, išpažįsta įvairias religijas, turi skirtingas patirtis, pasaulio suvokimą, yra buvę skirtingose situacijoje. Savaime tai jų nepadaro nei blogais, nei gerais.

Atsižvelgiant į tai, kad tyrimai rodo, jog pernai neigiamos visuomenės nuostatos pabėgėlių atžvilgiu išaugo kone perpus, galime daryti prielaidą, kad viešojoje erdvėje formuojamas atvykusių asmenų paveikslas prie to prisidėjo.

Esu tikra, kad žmoniškesnis žiniasklaidos požiūris ir empatiškesnis valstybinių institucijų tonas padėtų sumažinti neigiamas visuomenės nuostatas kitos tautybės, religijos, odos spalvos žmonių atžvilgiu.

Autorė: Vilma Venckutonytė

Nuotraukoje: Ieva Laugalytė

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: