Jei jonavietį Povilą Garbauską trims mėnesiams palikti negyvenamojoje saloje, jis pradėtų groti akordeonu. Ir tai – ne humoras. Jonavos meno mokykloje akordeono specialybę baigęs P.Garbauskas paskutinį kartą šį muzikos instrumentą rankose laikė maždaug prieš pusmetį.
Meno mokyklą baigė dėl dviejų priežasčių
„Kalbėjausi su savo buvusia mokytoja, ji sako, kad jei norėčiau – surastų natas, iš kurių aš mokiausi. Nežinau, ar noriu. Kartais pagalvoju, bet šiaip - akordeonas manęs netraukia. Tam, kad vėl galėčiau juo groti, manau, reiktų maždaug tris mėnesius pasimokyti“, – sakė P. Garbauskas.
Ateityje kūrybiniai dalykai mokyklose, matyt, bus lygiaverčiai kalbos ar tiksliųjų mokslų pamokoms, jei ugdo kūrybiškumą ir asmenybę.
Į akordeoną – kaip ir dauguma lietuvių – Povilas pagarbiau ėmė žvelgti tada, kai šį muzikos instrumentą Lietuvoje „reabilitavo“ muzikantas Martynas Levickis. Būtent po Martyno pasirodymo TV projekte „Lietuvos talentai“, muzikos instrumentas akordeonas vis rečiau pavadinamas „armonika“.
Tačiau Povilas sako, kad dabartinę Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklą baigė dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – toks buvo mamos noras.
„Antroji – kai baigiau trečius, paskui ketvirtus metus, buvo gaila viską mesti. Supratau, kad reikia ją baigti“, – kalbėjo P. Garbauskas.
Vėliau, baigęs studijas Vilniuje ir grįžęs dirbti į Jonavą, Povilas sako supratęs: ateityje kūrybiniai dalykai mokyklose, matyt, bus lygiaverčiai kalbos ar tiksliųjų mokslų pamokoms, jei ugdo kūrybiškumą ir asmenybę.
„Tačiau tada taip neatrodė“, – juokėsi Povilas, ir neslepia – paauglystėje ir baigęs mokyklą nesvajojo gyventi Jonavoje, norėjo pabėgti nuo tėvų ir neturėti su Jonava jokių „artimų santykių“.
Įkvėpė mamos pavyzdys
Tačiau laikas padarė savas korekcijas. Anksti tėčio netekusį Povilą įkvėpė mamos pavyzdys.
„Aš mačiau, kad ji dirbo labai daug. Tam, kad šeima viską turėtų, kad verslas būtų sėkmingas. Natūraliai toks mąstymas susiformavo ir man – aš turiu šią veiklą tęsti“, – atvirai sakė P.Garbauskas.
Statybų bendrovėje šiuo metu dirbantis P. Garbauskas laiko neskaičiuoja – jo darbo valandos tęsiasi tiek, kiek reikia ir tokiu tempu – jau šešerius metus.
„Taip, tai šeimos verslas. Mano visa giminė yra susijusi su statybomis: tėvai, dėdė, krikšto tėvas, pusbrolis. Tad jei vyksta šeimos šventė, mes visada randame apie ką pasikalbėti“, – sakė pašnekovas.
P. Garbauskas laiko neskaičiuoja – jo darbo valandos tęsiasi tiek, kiek reikia.
Pasak Povilo, tokio darbo tempo, matyt, visada nebus, tačiau šį laiką jis vadina kertiniais žingsniais į ateitį. Būtent dėl šios priežasties jo atostogos – įspraustos į rėmus ir jų nebūna daug.
Laimę atranda kalnuose
Kartais Povilas išsiruošia į trumpas keliones po Lietuvą, tuo tarpu kelionėms į užsienį jam stinga laiko.
Tačiau žiemą P. Garbauskas turi tradiciją: vieną kartą išvažiuoti į kalnus.
Fizinis nuovargis kalnuose išlaisvina mintis ir dovanoją laisvę.
„Žiema yra laikas, kai darbo – kiek mažiau, o kalnai – ta vieta, kur atitrūkstu nuo visko. Aš ten galiu pailsėti. Kai nuvažiavau pirmą kartą, po kelių dienų bičiulis paklausė, ar bent kartą pagalvojau apie darbą. Ir pats supratau: ne!
Nes ten mintys paprastos: kaip nusileisti nuo kalno, o kai čiuoži, galvoje tik viena mintis – kad nenukristum“, – juokėsi P. Garbauskas.
Prieš trejus metus slidinėjimą atradęs Povilas sako, kad fizinis nuovargis kalnuose išlaisvina mintis ir dovanoją laisvę, be to – keri ir įspūdingi kalnų vaizdai.
Povilas kartais pagalvoja, kad reikėtų tiesiog paprasto poilsio, bet vis tik labiau už jį norisi „išvėdinti galvą“. Be to, būti ten, kur šilta ir gulėti prie baseino ar pajūryje – tiesiog neįdomu.
„Vienus metus buvau Italijoje, du metus iš eilės – Austrijoje. Susirenkame draugų kompanija – 7-8 žmonės – išsinuomojame apartamentus ir taip praleidžiame savaitę. Viso – šešios dienos slidinėjimo. Eini kaip į darbą: keliesi septintą ryto, aštuntą jau būni trasoje. Ir taip – beveik iki vakaro“, – pasakojo P. Garbauskas.
Sužinota nauja data – taip pat pamoka
Povilas sako, kad gyvenime norintis išbandyti daugelį dalykų, o adrenalinas ir baimės jausmas kasdienybei suteikia daugybę atspalvių: tai ir šuolis su guma, kitos ekstremalios pramogos ir potyriai.
Kasdien tiek daug gali išmokti, o nuolatinis savęs ieškojimas nėra blogai.
“Man patinka bandyti. Daug ko dar nesu išbandęs, bet tikrai dar daug ką padarysiu. Žinoma, galvoju ir apie šeimą, apie vaikus. Viskas bus“, – šypteli P. Garbauskas.
Trisdešimtmetis P.Garbauskas kiekvieną savo dieną vadina pamoka.
„Kasdien tiek daug gali išmokti, o nuolatinis savęs ieškojimas nėra blogai. Žmogus taip tobulėja. Gali perskaityti vertingą straipsnį ir taip sužinoti kažką naujo.
Pagaliau – tai ir išmokta nauja data, kurią pamatei keliaudamas po Lietuvą ant kokios nors paminklinės lentos. Tai ir knyga, ir filmas, galiausiai – ir sutikti nauji žmonės.
Manau, kai turėsiu vaikų, nedrausiu jiems kad ir kas pusę metų keisti būrelius – tegul atranda tai, kas jiems patinka. Žmogus visa laiką turi eiti į priekį “, – kalbėjo P. Garbauskas.
Užsakymo Nr. 20181004/1
