Jonava – miestas, užauginęs pasaulinio masto rašytoją Grigorijų Kanovičių, kurio iniciatyva, dalijamės kalba, pasakyta prieš kelis dešimtmečius jam suteikiant Jonavos garbės piliečio vardą. Šis tekstas apie Jonavą – amžinas. Tebūna jis gražus gestas visiems, kurie ją skaitys per šias šv. Kalėdų ir artėjančių Naujųjų metų šventes.
Gerbiami jonaviečiai,
Nuoširdžiai dėkoju Jums už mano kūrybos ir veiklos įvertinimą.
Dėkoju Jonavos dangui, po kuriuo augau ir kuriame šykštuolė saulė šildė mano jaunas dienas.
Dėkoju neužmirštamajai Vilijai, kuri gaivino mano sielą ir mano vaikiškas svajones.
Dėkoju tų tolimų laikų žmonėms – visiems visų religijų Jonavos gyventojams, kurie savo gerumu nuspalvino ir praturtino mano vaikystę, žiauriai nutrūkusią baisaus karo pradžioje.
Dėkoju Viešpačiui Dievui už tai, kad su Jūsų pagalba Jis vėl gražino mane į gimtąją ir mylimą Jonavą nebe mažu berniuku, o Jonavos garbės piliečiu. Ačiū Jonavai ir jonaviečiams!
Jonava man nėra provincijos miestelis, Jonava man buvo visas pasaulis. Karo audros išgintas į begalines Kazachstano stepes, vėliau į ledinį Uralą, aš atsidūriau kitokiame pasaulyje nykiame ir svetimame, gyvenau jame ne tik ir ne tiek duona kasdiene, o prisiminimais apie mano gimtinę. Ten, Kazachijos stepėse ar už Uralo kalnų, man atrodė, kad girdžiu, kaip teka mano mylima Vilija, kaip tarška į turgų skubančių valstiečių vežimai, kaip kaukši mano protėvių išklotu grindiniu bažnyčion einančių maldininkų batai. Atrodydavo, kad užuodžiu mano senelės Rochos garuojantį šeštadieninį pyragą su cinamonu. Vakarais girdėdavau, kaip krebžda pelės mūsų paskubomis paliktoje troboje.
Visur, kad ir kur būčiau, Ji, mano gimtinė, neišsiskyrė su manimi, o aš niekuomet nesiskyriau su Ja, su Jos žmonėmis – žydais, lietuviais, rusų sentikiais, totoriais ar lenkais, kurie gyveno drauge ir draugiškai, dirbo savęs negailėdami ne tik dėl duonos kąsnio, bet ir Lietuvos labui. Darbas vienija žmones. Mano amžiną atilsį Tėvas Šloimė Kanovičius, tapęs Jonavos siuvėju jau trylikos metų, man nuolat kartodavo, kad darbas yra vienintelis priešnuodis nuo neapykantos, nuo nesantaikos. Kas dirba iš peties, sakydavo jis, tas nelieja svetimo kraujo, nes Dievas sukūrė pasaulį ne žudymui, o kūrybai.
Tad dirbkime mūsų Tėvynės labui, nes jai visada reikia mūsų pagalbos. Būkime vieni kitiems pakantūs, nes didžiausia pasaulio vertybė yra taikus sugyvenimas. Gyvenkime kaip broliai, rokuokimės… kaip broliai.
Tegyvuoja Jonava, tegyvuoja Lietuva, kurios laiminga ateitimi tikiu. Su šv. Kalėdomis ir artėjančiais Naujausiais metais!
Asociatyvi pixabay.com nuotr.
Jūsų – Grigorijus Kanovičius
