Nors daugeliui vairavimo egzaminas siejasi su stresu, egzaminuotojos Jelena ir Aida sako – šiame darbe kur kas daugiau žmogiškų istorijų nei įtampos. Abi moterys prie „Regitros“ vairo atėjo skirtingais keliais, tačiau jas vienija tas pats požiūris: visko galima išmokti, jei tik turi noro.
Dukros iššūkis nuvedė į naują profesiją
„Egzaminuotoja tapau visai netikėtai“, – šypsosi Jelena Samalionienė, „Regitroje“ dirbanti jau dvejus metus. Mintis apie tokią profesiją moteriai niekada net nebuvo šovusi į galvą – kol vieną dieną ją paskatino pačios dukra. „Mano 17-metė ruošėsi laikyti egzaminą. Tarp bendraamžių sklido mitas, kad iš pirmo karto išlaikyti neįmanoma. Dukra sako: „Mama, tau tikrai nepavyktų.“ Tai buvo kaip iššūkis – negalėjau nepriimti“, – juokiasi egzaminuotoja iš Šiaulių.
Tuo metu „Regitra“ kaip tik skelbė atranką į egzaminuotojus. Reikėjo išlaikyti tiek teorijos, tiek praktikos egzaminus. „Nusipirkau KET knygelę, pradėjau ruoštis. Visi vairuojame, bet kai kuriuos dalykus tikrai buvau primiršusi. Pasimokiusi išlaikiau iš pirmo karto, o tuomet padėjau dukrai. Kartu mokėmės, vairavome, o galiausiai ir ji išlaikė iš pirmo karto“, – pasakoja J. Samalionienė.
Taip prasidėjo kelias, kuris netikėtai tapo nauja profesija. „Pamačiau, kad man gerai sekasi aiškinti, pastebėjau, jog turiu „egzaminuotojo geną“. Esu iš tų žmonių, kurie net sėdėdami keleivio vietoje nesnaudžia – visada analizuoju eismą, komentuoju, patariu, kur geriau sukti. Jei turi tokį požiūrį, širdyje jau esi egzaminuotojas, o viso kito galima išmokti“, – įsitikinusi ji.
Pomėgis virtęs darbu
Aidos istorija – kitokia, bet ne mažiau įkvepianti. Ji sako, kad automobiliai ją domino nuo pat vaikystės, todėl baigė automobilių techninio eksploatavimo studijas. Tačiau po studijų kurį laiką dirbo visai kitokį darbą.
„Vieną dieną pamačiau, kad „Regitra“ ieško egzaminuotojų. Pagalvojau – kodėl ne? Visas mano gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su automobiliais, tad čia pamačiau galimybę sujungti pomėgį su darbu“, – pasakoja Aida Matusevičiūtė, „Regitros“ egzaminuotoja iš Kauno.
Atranka nebuvo lengva – reikėjo laikyti teorijos ir praktikos egzaminus, dalyvauti pokalbiuose, o vėliau kelis mėnesius stebėti egzaminus nuo galinės sėdynės.
„Nebuvo sunku, bet reikėjo susikaupimo. Egzaminuotojas turi turėti gerą reakciją, mokėti išvengti avarinių situacijų, puikiai išmanyti kelių eismo taisykles. Galiausiai – mokėti paaiškinti vairuotojui, kodėl vienas ar kitas veiksmas buvo netinkamas veiksmas“, – sako moteris.
Egzaminuotojo darbe – emocijos, kurios lieka ilgam
Abi moterys pripažįsta – nors egzaminuotojo darbas atrodo rimtas, jame netrūksta emocijų. „Kai žmogus viską daro teisingai: važiuoja tvarkingai, laikosi taisyklių, o likus keliems metrams iki finišo sustoja įkalnėje ir variklis užgęsta – norisi padrąsinti. Dažnai raminu būsimus vairuotojus sudėtingose situacijose, kartais net susigraudinu. Ne tada, kai neišlaiko – dažniausiai jie patys žino, kur suklydo. Bet kai išlaiko, kai rankos dreba, kai žmogus verkia iš laimės – tada ir man ašaros iš džiaugsmo byra“, – prisipažįsta Jelena.
Aida pritaria, kad kiekvienas egzaminas – vis kitoks. „Ateina labai skirtingi žmonės. Vieni drąsūs, kiti labai jaudinasi. Kai kurie po kelių bandymų vis tiek grįžta, nenuleidžia rankų. Tokie žmonės palieka didžiausią įspūdį. Tai darbas, kuris kasdien primena, kad už vairo sėdi ne robotas, o žmogus su savo emocijomis, svajonėmis ir baimėmis.“
Darbas, kuris moko kantrybės ir pagarbos
Abi egzaminuotojos sutaria – ši profesija reikalauja ne tik taisyklių išmanymo, bet ir didelės atsakomybės.
Egzaminuotojas turi būti susikaupęs, atidus, numatyti situacijas kelyje. Bet kartu ir mokėti palaikyti žmogų, parodyti, kad esame čia ne tam, kad baustume, o tam, kad padėtume tapti geru vairuotoju, jog kiekvienas iš mūsų išėję ar išvažiavę į gatvę jaustumėmės saugiai“, – sako A. Matusevičiūtė.
Jelena priduria, kad „Regitros“ kolektyvas – didelis palaikymas. „Labai vertinu draugišką atmosferą, pagalbą. Niekas čia nežiūri į kitą kaip į konkurentą. Dalijamės patirtimi, patarimais. Tai darbas, į kurį einu su gera nuotaika.“
Egzaminuotojos sutaria, kad vairavimo egzaminas žmogui – ne tik testas. „Kartais atrodo, kad mūsų darbas – tiesiog pasakyti „išlaikė“ arba „neišlaikė“. Bet iš tiesų mes matome daugiau: pastangas, emocijas, norą. Kiekvienas egzaminas – mažas gyvenimo išbandymas“, – sako moteris.
„Svarbiausia – tikėti savimi. Nesvarbu, kiek metų vairuoji ar ką veiki gyvenime – jei nori mokytis, visko galima išmokti. Net tapti egzaminuotoja, nors anksčiau apie tai nebūtum nė pagalvojusi“, – šypsosi J. Samalionienė.
,,Regitra" inf.
