Mes, savo namuose Rukloje, pakankamai turime žalumos, gėlių ir gryno oro. Sėdėtume sau, atrodo, ir užtektų. Bet ne. Juk dar kai kurie esam judrūs, neužtenka vien savų sienų, norim pamatyt ką nors naujo, ko gyvenime nesuspėjom ar negalėjom apžiūrėt, ar kur pabuvot.

Ir štai vieną gražų rytą susėdom į autobusiuką ir patraukėm į Vilnių. Mums ne tik savų sienų, mums jau ir gretimų rajonų negana. Todėl ir pasukom į Vilnių, į Valdovų rūmus. Daug apie tai  girdėję ir paskaitę, tačiau nematę. Važiavom pasižvalgydami į laukus, gyvenvietes. Akinanti žaluma, dar nepajutusi vasaros tikrų karščių, kėlė mūsų nuotaiką. Gandralizdžiai jau pilni kyšančių mažų galvelių, gal bus derlingi ir geri metai, jeigu gandrai savo vaikelius augina, iš lizdo neišstumia.

Taigi privažiavom sostinę. Čia atrodo, lyg kasdien būtų šventė : gėlės visur, švaru, gražūs žmonės, tik dairykis. Bet mes atvykom pažiūrėt, kaip gyveno praeities Lietuvos valdovai, o ne grožėtis šiandiena.

Žinot, gal ir ne visiems lengva buvo ta kelionė. Jau ir ne jaunystė, o ir sveikata užleidžia kartais vietą dejonei, bet patikėkit – verta buvo važiuot. Ne viską aišku apžiūrėjom, bet ką pamatėm, buvo nuostabu. Stebino iškilūs statiniai, apdaila visur tviskėjo didingais paauksuotais ornamentais, į mus žvelgė didžiųjų kunigaikščių portretai. Turėjom nuostabią gidę, kuri suprantamai, ramiai ir žmogiškai, nuosekliai mums viską paaiškino, papasakojo, aprodė.

O tada namo, nes mes turim namus!

Onutė Lelienė,

Ruklos globos namai