Neabejoju, kad mano pamąstymai nesusilauks didelio palaikymo. Atvirkščiai – galbūt bus daug kritikos ir smerkiančių žodžių į mano daržą: koks aš ne patriotas, kaip nemyliu Tėvynės, o gal dar kas ir dirbančiu Kremliui išvadins. 

Tačiau negaliu nesureaguoti į tai, kad Seimas pritarė sprendimui sugrąžinti šauktinių kariuomenę. Visada buvau ir būsiu tokios pačios nuomonės - žmogus turi laisvai pasirinkti, ką jis nori daryti, o mūsų valstybėje turi veikti profesionali kariuomenė ir savanoriai. 

Tie, kurie kalba apie meilę Tėvynei, lai nutyla, nes tie, kurie nemyli, jos ir nemylės, o kurie myli, ras įvairių būdų, kaip jai padėti ir pasitarnauti jos labui. 

Visi kalba apie alsuojančią grėsmę iš Rytų, konkrečiai - iš Rusijos. Bet kartais atrodo, kad mes sukeliame daug didesnę įtampą valstybėje, nei ji iš tikrųjų yra. V. Putinui pulti Lietuvą net ir neapsimoka dėl pašonėje esančių NATO valstybių. Ukraina – lengvas grobis (tas pats buvo ir su Gruzija), nes ji nepriklauso niekam, neturi sąjungininkių ir vakarai negali savavališkai veržtis į ukrainiečių teritoriją. Tačiau to negalima pasakyti apie mūsų šalį. Garsiai kalbama ir apie tai, kad mūsų bazės pustuštės ir jas reikia užpildyti. 

Tačiau išgirstu ir kitokių minčių, kad bazės šiuo metu - sausakimšos, ir net ne dėl to, kad Rukloje vyksta pratybos, kad atvykę užsienio kariai. Antra vertus, ar mums būtina užpildyti bazę visiškai pilnai? Juk daugelis mokyklų Lietuvoje irgi nėra užpildytos, ir ką su jomis darome? 

Iš tiesų savaime suprantama, kad bazės nepilnai užpildytos, nes mūsų valstybė yra maža, gyventojų nėra daug, o bazės dar nuo sovietmečio laikų čia stovi – gi iš SSRS teritorijos kuo toliau nuo namų siųsdavo karininkus, o Jonava ir buvo vienas iš tų taškų. Visgi, dažnas sako, kad reikia būti pasiruošusiems galimai atakai. Tada stokit į Šaulių sąjungą! Taip ir savo išgyvenimo galimybes patikrinsit, ir ginklą išmoksit valdyti – viskas yra įmanoma, tik reikia rasti būdų. 

Man labai patiko europarlamentaro Valentino Mazuronio mintis apie tai, kad galbūt pirmiausia reikia ne sugrąžinti šauktinių kariuomenę, o jau nuo mokyklos pradėti daryti tam tikrus dalykus, ko šiuo metu nėra. Faktas, kad mūsų švietimo sistema supuvusi – nėra paslaptis (matyt, nelabai yra kas gero palikta iš sovietinės okupacijos laikų, o supuvusi švietimo sistema – vienas iš tų palikimų). Mokykla turi paruošti vaiką, jaunuolį gyvenimui. Šiandien jis išeina tik “pripumpuotas” įvairių neva žinių, bet realių gyvenimiškų dalykų nėra “paragavęs”. 

Štai kodėl jau mokykloje galima didinti mokinių fizinį aktyvumą, įvesti mokomąjį karinį kursą, kurio metu mokiniai galėtų susipažinti su ginklais, įsirengti kad ir bunkerį ar paprasčiausiai užsikurti laužą. Be abejo, kol kas tai tik svarstymai, prasilenkiantys su realybe. Bet šauktinių kariuomenė nėra išeitis neva kažkokioms problemoms spręsti. Ir dėl to aš labai nuliūdau sužinojęs, jog mano kolegos liberalai parlamente taip pat balsavo už šauktinių sugrąžinimą jau nuo šio rugsėjo.

Teko padiskutuoti tema ir apie šauktines moteris. O kodėl gi ne? Karo medicina, darbas štabuose prie vadinamojo „popierizmo“ – moterys negali to atlikti? Čia tik - retorinis klausimas pamąstymui, ir nors labai dažnai galime išgirsti apie lygias moterų teises, bet šioje vietoje tų lygių teisių kaip ir nėra. 

Pripažinkime labai paprastą faktą, kad prievarta iš žmogaus nieko ypač kokybiško neišreikalausi, o alternatyvų neva būti pasiruošusiems galimai grėsmei ir, kad kilus karui, vyrai galėtų stoti ginti Tėvynės, yra įvairių. Šauktinių sugrąžinimas nėra tas pats, kas eiti į kovą iškilus grėsmei ir ginti Tėvynės – taip, tai mūsų pareiga ir tą reikėtų daryti, kai to reikėtų.

Suteikime žmogui laisvo pasirinkimo teisę, nesiimkime prievartos. Manau, kad Lietuvai nereikia šauktinių, o mes turime remtis profesionalia kariuomene.