Rusijos veiksmai Ukrainoje tampa vis ciniškesni. Iš karo zonų pasiekiantys vaizdai tik įrodo, kad Kremliaus režimas Ukrainoje naudoja vis žiauresnes priemones, bombarduoja ar apšaudo ne tik strateginius objektus, bet nusitaiko ir į civilinę infrastruktūrą, žiauriai, ciniškai žudo civilius beginklius žmones – iš esmės vykdo ukrainiečių tautos genocidą.

Žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės organizacijos jau oficialiai skelbia, kad aptinka įrodymų apie Rusijos kariuomenės įvykdytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui prieš Ukrainos civilius. Paskutiniai mus pasiekę vaizdai iš atkovoto Bučos miestelio su aptiktomis masinėmis kapavietėmis ir šimtais brutaliai nužudytų civilių – akivaizdus rusų pajėgų vykdomo genocido Ukrainoje pavyzdys.

Selektyvios ir į įvairius Rusijos sektorius nukreiptos sankcijos neveikia taip, kaip norėtų Europos Sąjungos valstybės ir kitas civilizuotas pasaulis. Esamų ir naujai įvedamų sankcijų paketai rusų neatgraso ir yra akivaizdžiai per švelnūs bei neatitinka Maskvos daromų nusikaltimų Ukrainoje lygio. Suprantama, kad sankcijų taikymas yra ilgalaikis procesas, kurio rezultatų, deja, bet tenka palaukti. Tuo metu Maskva atsitraukia nuo Kijivo ir kitų šiaurinių Ukrainos regionų, telkdama visus savo karinius pajėgumus Ukrainos rytuose ir ruošdamasi dar didesniems kariniams veiksmams bei tolimesniam civilinių objektų naikinimui, beginklių žmonių masinėms žudynėms.

Girdint ar matant tokias žinias iš karo niokojamos Ukrainos, natūralu, kad nerimo nuotaikos lydi ir Lietuvos gyventojus. Šiuo metu dažnas pagalvoja apie tai, ką su savimi reikėtų turėti, ką pasiruošti iš anksto, bei kas ne mažiau svarbu – kaip elgtis ir kur slėptis. Atsakymų gyventojai ieško valstybinių institucijų oficialiai paskelbtose informacijose. Deja, bet kaip reikėtų elgtis gyventojams nelaimės atveju, iki galo nežino ir pačios vyriausybinės institucijos. Užuot nubrėžusi aiškias kryptis, nuramindama visuomenę ir pateikdama tikslų planą, šios dažniausiai atsako, kad baimintis Lietuvoje nėra ko – kol kas akivaizdžių grėsmių nekyla.

Pasikeitus geopolitinei situacijai ir valstybei susiduriant su vis naujomis grėsmėmis – tiek civilinei saugai, tiek šalies institucijų pasirengimui reaguoti į ekstremaliąsias situacijas reikalingas ypatingas dėmesys. Pastaraisiais metais efektyviam planavimui ir veiksmingam ekstremaliųjų situacijų valdymo pasirengimui buvo skirta labai mažai dėmesio. Tai pabrėžia ir savivaldybės – civilinė sauga daug metų buvo užmiršta, todėl šiuo metu tiesiog būtina didinti finansavimą. Būtent papildomo finansavimo ir esminio dėmesio stoka šiam klausimui nulėmė tai, kad kol kas civilinė sauga mūsų valstybėje nėra prioritetinė sritis, nors kaip parodo karo veiksmai Ukrainoje – didesnis dėmesys civilinei saugai lemtų mažesnes aukas ir gyventojų kančias.

Efektyvių žingsnių išjudinti pokyčius šioje srityje ir pakrutinti sustabarėjusias institucijas nesugebėjo net COVID-19 viruso sukelta pandemija. Ir tik dabar susizgribta ir pradėta aiškintis tikrąją civilinės saugos padėtį visoje šalyje – startavo gyventojų apsaugos priemonių inventorizacija ir pradėti skelbti slėptuvių bei kolektyvinių apsaugos statinių sąrašai.

Tenka pripažinti, kad ekstremalių situacijų suvaldymo planai ir civilinė sauga pastaraisiais metais buvo podukros vietoje. Tai įrodo ir paskutiniai Vidaus reikalų ministerijos pranešimai, sakantys, kad kolektyvinės apsaugos statinių, skirtų žmonių priedangai nelaimės atveju, užtektų tik 40 proc. šalies gyventojų, likusieji galėtų slėptis rūsiuose, požeminėse aikštelėse. Ekstremalių situacijų metu priedangos ieškoti rekomenduojama kolektyvinės apsaugos statiniuose – mokyklose, darželiuose, arenose. Bet ar tokie pastatai tikrai saugūs? Okupantų veiksmai Ukrainoje atskleidžia, kad jie kaip tik taikosi į tokius objektus, nes žino, jog juose nuo karo veiksmų ir slepiasi civiliai gyventojai.

Kad tokie nuogąstavimai nėra laužti iš piršto ir pasirengimas atremti ekstremaliąsias situacijas nėra pakankamas, kalba ne tik politikai, bet tokius teiginius pagrindžia ir Valstybės kontrolė. Dar vasario mėnesį buvo paskelbtas šios institucijos atliktas auditas, kuriame juodu ant balto konstatuota – Lietuva nėra galutinai pasiruošusi pavojams. Aukščiausioji audito įstaiga priekaištų turėjo tiek vietos, tiek centrinei valdžiai. Net Vyriausybės suburta Ekstremalių situacijų komisija, pasak audito, yra gana neveiksni, nes ši komisija iki šiol teikia abstrakčius siūlymus.

Nustatyta, kad ne visos šalies savivaldybės ir net atsakingos institucijos tinkamai pasirengusios didelės rizikos pavojams. Trūksta aiškumo apie pasiruošimą, veiksmų plano, bendradarbiavimo. Auditoriai nustatė, kad Ekstremalių situacijų plane nesuplanuoti valdymo veiksmai, neįtrauktos tokios rizikos, kaip kibernetinės atakos, masiniai neramumai, teroristiniai išpuoliai ir net pavojus valstybės saugumui. Papildomai norisi pažymėti, kad karo veiksmai Ukrainoje atskleidė ir kitas – iki tol mažiau dėmesio sulaukusias – aplinkybes. Ypatingą dėmesį reikėtų papildomai sutelkti ir į masinę gyventojų evakuaciją, jos organizacinius ir kitus iššūkius. Ši problema labai tampriai susisiekia su jau esama ir, deja, nepakankama kelių infrastruktūra, todėl šis klausimas turi būti sprendžiamas ne tik Vidaus reikalų ministerijos koridoriuose, bet įtraukiant ir kitas – Susisiekimo, Finansų – ministerijas.

Įdomiausia yra tai, kad Vidaus reikalų ministerija net neprieštaravo Valstybės kontrolės ataskaitai ir akcentavo, kad ministrės Agnės Bilotaitės vadovaujamą Vyriausybės ekstremaliųjų situacijų komisiją planuojama apskritai keisti.

Tam, kad ištaisytų problemas, kurias nurodė auditoriai, VRM planuoja teikti atitinkamus teisės aktų projektus Seimui. Viena iš esminių pataisų turėtų būti naujo vieneto steigimas – Krizių valdymo centras užtikrintų sistemingas galimų pavojų ir grėsmių rizikos analizės vykdymą, taip pat koordinuotų visų atsakingų institucijų veiksmus, nes iki šiol tai nedaroma.

Iš esmės tampa aišku, kad dėmesys civilinei saugai – pavėluotas, apie problemą pagalvojama tik tada, kai nutinka nelaimė.

Visgi norisi tikėtis, kad Lietuvoje ekstremalių situacijų nebus ir nereikės aktyvuoti, kad ir braškančių civilinės saugos planų. Vis dėlto ruoštis reikia, turime aiškiai identifikuoti didelės ir labai didelės rizikos pavojus ir tinkamai suplanuoti jų suvaldymo priemones, kad ir truputėlį vėluojant. 

LR Seimo narys Eugenijus Sabutis

Tai nėra politinė reklama. Tai neatlygintinai skleidžiamas įprastinio pobūdžio informacinis pranešimas turintis valstybės politiko komentarus/nuomones/požiūrius.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: