Badavimas – dėl sveikatos

Apie badavimą rašomos knygos ir straipsniai spaudoje. Nuomonių yra prieštaringų. Vieni badavimą vadina apsauga ir geriausiu gydytoju nuo bemaž visų ligų, kiti sako, kad tai – kenksminga.

Ligita badauti ryžosi dėl prastėjančios sveikatos. Nors moteriai – tik kiek daugiau, nei keturiasdešimt metų, tačiau ligos ją puolė taip, lyg jai būtų dvidešimtmečiu daugiau.

Ligita kęsdavo bemaž nuolatinį galvos skausmą ir svaigimą. Jai atlikti tyrimai nieko gera nežadėjo – buvo įtariamos pačios rimčiausios ligos. Tačiau medikų diagnozės, laimei, nepasitvirtino. Tiesa, ir ligos nerado – gydytojai siūlė daugiau laiko skirti poilsiui, galbūt pakeisti darbą.

Jonaviškę kamavo ir aukštas kraujospūdis, o vaistus reikėjo gerti kiekvieną dieną. Nepastovus buvo ir pulsas.

Negana to, medikai nustatė dar vieną ligą – stuburo išvaržą. Nors Ligita antsvorio neturėjo, tačiau liga greičiausiai išsivystė nešiojant jau ūgtelėjusį sūnų.

„Gyvenau nuolatiniame diskomforte, ir taip – beveik kasdien. Todėl kai vieną dieną draugas papasakojo apie badavimą, ėmiau labiau tuo domėtis. Jis pasakojo, kad po savaitės badavimo jam maždaug metams liovėsi nugaros skausmai“, - prisiminė pašnekovė.

Moteris ėmė daug skaityti ir domėtis, studijavo amerikiečio Polio Brego teoriją, skaitė kitų žmonių atsiliepimus, nuomones.

„Ryžausi. Pasakiau sau, kad pradėsiu nuo pirmadienio“, - šyptelėjo Ligita.

„Bado dieta“ turėjo ir tam tikrus reikalavimus: galima gerti tik vandenį, tačiau joki būdu ne iš čiaupo. Vanduo turi būti iš žemės gelmių – šaltinio arba kokybiško neužteršto šulinio.

Antroji diena – pati sunkiausia

Anot moters, nevalgyti vieną dieną nėra joks žygdarbis ir joks išbandymas. Dažna moteris, norėdama išlaikyti kūno formas, kartą per savaitę daro vadinamą iškrovos dieną ir geria tik skysčius.

Tačiau griežtos badavimo taisyklės draudžia gerti bet kokį kitą, išskyrus šulinio ar šaltinio, vandenį. Negalima gerti vaistų. Į burną negalima dėti ničnieko.

Tiesa, Ligita savo gyvenimo neįsivaizduodavo ne tik be kavos puodelio, tačiau ir be gazuoto mineralinio vandens. Kitokio ji tiesiog negerdavo.

„Pirmoji badavimo diena ėjo ir praėjo. Be kavos, be gazuoto mineralinio, be maisto. Tačiau antroji diena priminė košmarą“, - tvirtino pašnekovė.

Anot Ligitos, badaujantiems žmonėms kritinės dienos būna skirtingos – vieniems antroji, kitiems – trečioji arba pirmoji.

„Man tai buvo antroji diena. Mano darbas – sėdimas. Darbe slinko ne minutės, o sekundės. Galva ne skaudėjo, o plyšo. Pykino, buvo bloga ir silpna. Pykino ir nuo vandens, kurį gerti privalėjau“, - pasakojo jonaviškė.

Nustebino energijos pliūpsnis

Didžiausiam moters nustebimui trečią dieną ji pabudo ir net nepagalvojo apie maistą. Galvos skausmas pranyko, o valgyti nesinorėjo.

„Iš karto jaučiau silpnumą, o vonioje vos nenukritau. Tačiau vėliau viskas pasikeitė – energijos pliūpsnis vožtelėjo it vėzdas“, - juokėsi moteris.

Ligita, besiruošdama badauti, skaitė, jog badaujantis žmogus vieną dieną tarsi pajunta „nušvitimą“ – atrodo, lyg kūnas išsivaduoja nuo priklausomybės maistui, jo visai nesinori ir atrodo, kad išauga sparnai. Tačiau šią teorija moteriai buvo sunku patikėti: „Tol, kol pati to nepatyriau“.

Trečioji diena Ligitai buvo lengviausia. Namuose ji gamino vakarienę vaikams, tačiau maisto kvapas jos visai neviliojo.

Tuo tarpu likusios dienos, pasakojo Ligita, nebuvo nei labai lengvos, nei labai sunkios.

„Jaučiausi gana neblogai. Kartais trūkdavo energijos – tarkim, pasivaikščiojusi po mišką pasijutau it bėgusi maratoną. Kartais suurgzdavo skrandis – norėdavo maisto. Tačiau tas jausmas nebuvo nepakeliamas. Alkį iškenčiau gana lengvai“, - prisiminė moteris.

Sultys pasirodė sočios

Visas dienas, kuomet badavo, moteris matavosi ir kraujospūdį. Didžiausiam jos nustebimui, jis buvo geras ir be vaistų, nors prieš tai daugiau nei dešimt metų ji medikamentus vartodavo.

„Liovėsi galvos skausmai, mažiau skaudėjo nugarą, o vėliau nugaros skausmas išnyko. Buvau jau pamiršusį tą jausmą, kaip gera naktį miegoti ir nepabusti nuo skausmo“, - pasakojo pašnekovė.

Po septynių dienų badavimo Ligita pradėjo gerti šviežiai spaustų vaisių sultis.

„Pirmą kartą išgėrusi stiklinę pasijaučiau, lyg būčiau prikimšusi skrandį. Sultis gėriau viską dieną. Tos keturios dienos man buvo nepaprastai lengvos. Atrodo, jog taip galėčiau gyventi dar ir dar“, - pasakojo jonaviškė.

Po keturių dienų sulčių dietos Ligita paragavo troškintų daržovių, o dar kitą dieną – ir įprasto maisto.

Po savaitės, kai grįžo į normalų mitybos režimą, Ligita sako ir toliau negerianti vaistų, nes kraujospūdis ir be jų geras. Nugaros, galvos skausmai liovėsi.

Dingo ir potraukis kavai. Dabar jos puodelį Ligita mieliau keičia sultimis. Kava, sako ji, pasidarė nebeskani. Be to, sumažėjo ir maisto porcijos – „išdresiruotas“ skrandis didesnių maisto kiekių tiesiog nebenori.

Tiesa, paskutinę badavimo dieną moteris dar klizmos pagalba pabaigė organizmo valymą.

„Aš suvokiu, kad tokia gera mano savijauta nesitęs amžinai. Mes maistu teršiame savo organizmą, tarsi kanalizacijos vamzdžius užkišame jį. Todėl jam reikia išsivalyti. Kurį laiką, kai išsivalo, viskas būna gerai. Vėliau „nuosėdos“ vėl ima kauptis. Po metų šį eksperimentą norėčiau pakartoti“, - sakė pašnekovė.

Be to, Ligita tikina, kad vienos, dviejų arba trijų dienų badavimas nėra tikrasis – tai ne badavimas, o tik organizmo iškrova.

„Valytis mūsų kūnas pradeda tik po trečios paros. Kitaip tariant, tikrojo badavimo laiką reiktų skaičiuoti po trijų parų. Nemanau, kad tai kenkia ar reikia medikų priežiūros – kiek teko domėtis, savaitę laiko badauti galima ir be medikų konsultacijų.

Jei norite badauti, žinokite ir dar kelis dalykus. Iš jūsų burnos, valantis organizmui, sklis tokia smarvė, kad prie žmonių geriau net neartėkite. Organizmui valantis dvokia ir patalynė“, - sakė Ligita.

Po savaitės badavimo moteris numetė apie 12 kilogramų. Vėliau, ėmus gerti sultis, jie ėmė vėl kilti aukštyn. Tačiau ir pradėjus normaliai maitintis, visi jie nesugrįžo – Ligita sako, jog neteko maždaug septynių kilogramų: „Mano draugas, kuris badavo ir anksčiau, taip pat neteko maždaug tiek pat. Kas keisčiausia, daugiau nei per metus laiko kilogramai jam atgal nesugrįžo. Galbūt normali tapo medžiagų apykaita“.

Badauti reikia atsargiai

Tačiau sveikuolis Dainius Kepenis sako, kad eksperimentai su savo kūnu gali baigtis liūdnai.

„Jei žmogus ryžtasi badauti, jis turi turėti labai daug žinių ir rimtą patarėją. Antraip savo organizmui galima padaryti daugiau žalos, nei naudos. Tarkim, „sujaukti“ medžiagų apykaitą, ir po badavimo svoris gali gana greitai didėti.

Manau, kad geresnė alternatyva – sveikas gyvenimo būdas ir vegetariška mityba. Jei žmogus žiūrės, ką jis valgo, fiziškai judės, poveikis bus tikrai geras.

Antra vertus, pasaulyje daug pavyzdžių, kuomet žmonės išsigydo sunkias ligas badaujant. Kitaip tariant, vienareikšmiškai apie badavimo naudą ar žalą kalbėti sunku“, - sakė D.Kepenis. 

D.Kepeniui pritaria ir Lietuvos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos prezidentas, reanimatologas, medicinos mokslų daktaras Andrius Klimašauskas: “Jei žmogus badauja savaitę, sau jis galbūt nepakenks. Tačiau ir nepadės – nėra moksliškai įrodyta, kad badavimas padeda sveikatai.

Badauti žalinga dėl to, kad mūsų organizme gliukozės atsargos sudaro 2800 kilokalorijų, tai – vienos paros energijos poreikis, todėl net trumpai badauti yra žalinga. Gliukozė ypač reikalinga smegenų mitybai. Jei gliukozės kiekis nepasipildo, jei žmogus geria tik vandenį, šių atsargų nebelieka maždaug per parą. Kitaip tariant, tada vyksta procesas, kuris jau nebėra fiziologinis.

Organizmas gamina gliukozę iš amino rūgščių, skaldydamas raumenis. Organizmas senka, žmogus nebetenka baltymų. Reiktų suprasti, kad raumenys reikalingi ir širdies darbui, ir kvėpavimui.

Kai žmogus netenka 40 proc. savo svorio, jis miršta. Nors be maisto žmogus teoriškai gali išgyventi tris mėnesius, tačiau organizmas išsenka gerokai greičiau ir tada būtina medicininė pagalba”. 

Pas mus skyriuje dažnai gydomi anoreksija sergantys žmonės, o tai – taip pat tam tikra badavimo forma. Išsekusiam ligoniui padėti sunku, tai – ilgas procesas”.

A.Barzdžiaus nuort.