Laikinų darbuotojų platformos „Workis“ apklausa atskleidžia, kaip papildomo darbo polinkis skiriasi pagal gyventojų pajamas, išsilavinimą, šeiminę padėtį ir užsiėmimą.

 Net 22 proc. mažiausias pajamas gaunančių gyventojų nurodo, kad papildomam darbui skirtų daugiau nei 25 valandas per savaitę – kelis kartus daugiau nei daugiausiai uždirbančiųjų grupėje. Naujausia laikinų darbuotojų platformos „Workis“ apklausa atskleidžia, kad papildomo darbo valandų skaičius ir intensyvumas reikšmingai skiriasi priklausomai nuo gyventojų pajamų, išsilavinimo, šeiminės padėties ir dabartinio užimtumo pobūdžio.

Žvelgiant į duomenis pagal asmenines mėnesio pajamas po mokesčių, išryškėja aiškūs skirtumai – mažiausias disponuojamas pajamas turintys žmonės yra labiausiai linkę dirbti ilgesnėmis valandomis. Tarp respondentų, kurių asmeninės pajamos siekia iki 150 eurų per mėnesį, net trečdalis (33 proc.) pasiruošę papildomam darbui skirti 13–24 valandas per savaitę. Palyginimui, tarp tų, kurių asmeninės pajamos viršija 1500 eurų per mėnesį, tokį krūvį rinktųsi tik 8 proc., o daugiau nei 25 valandas per savaitę dirbti sutiktų vos 4 proc.

Tuo tarpu respondentai, kurių asmeninės mėnesio pajamos po mokesčių siekia nuo 751 iki 1500 eurų per mėnesį, dažniausiai renkasi 5–12 valandų per savaitę modelį. Taip dirbti norėtų nuo 29 iki 34 proc. šios pajamų grupės atstovų, o tarp didžiausias asmenines pajamas (daugiau nei 1500 eurų po mokesčių) gaunančiųjų šis darbo krūvis dar populiaresnis – jis priimtinesnis 35 proc. respondentų.

Kaip pastebi „Workis“ vadovas Jurgis Kovas, finansinė padėtis dažnai lemia ne tik apsisprendimą imtis papildomo darbo, bet ir laiką, kuris jam skiriamas. „Mažesnes asmenines pajamas gaunantys žmonės dažniau pasiryžta didesniam krūviui, nes tai greičiausias būdas pastebimai padidinti savo pajamas. Tuo tarpu didesnes pajamas turintys dažniau ieško balanso – renkasi tokį papildomos veiklos modelį, kurį galima suderinti su kitais įsipareigojimais ar laisvalaikiu. Jiems papildomas darbas neretai yra ne tik finansinis sprendimas, bet ir galimybė išlaikyti profesinį lankstumą“, – sako jis.

Pagal išsilavinimą, visose grupėse populiariausias yra vidutinio intensyvumo papildomas darbas (5–12 valandų per savaitę) – taip dirbti planuotų maždaug ketvirtadalis apklaustųjų. Daugiausia šį modelį renkasi turintys vidurinį (su ar be profesinės kvalifikacijos) išsilavinimą – 30 proc., mažiausiai – aukštesnįjį (26 proc.). Ilgiausio, daugiau nei 25 valandų per savaitę, krūvio dažniausiai imtųsi neturinčių pradinio, įgyję pradinį ar pagrindinį išsilavinimą grupė – 11 proc. Tai kelis kartus daugiau nei tarp aukštesnįjį ar aukštąjį baigusiųjų, kur tokių būtų vos keli procentai.

Gyvenimo etapas lemia ir papildomo darbo pasirinkimus

Apklausos duomenys rodo, kad šeiminė padėtis tik nežymiai veikia sprendimą, kiek laiko būtų skiriama papildomam darbui. Visose grupėse populiariausias yra vidutinio intensyvumo modelis, kai dirbama 5–12 valandų per savaitę – šį variantą rinktųsi nuo 22 iki 31 proc. apklaustųjų, nepriklausomai nuo šeiminės padėties.

Ryškesnė išimtis pagal užsiėmimą – namų šeimininkai ir esantys motinystės ar tėvystės atostogose dažniau nei kiti renkasi vienkartinius darbo pasiūlymus. Tokį modelį rinktųsi 24 proc. šios grupės respondentų, o tai yra didžiausias rodiklis tarp visų užsiėmimo kategorijų. Tai rodo, kad galimybė lanksčiai planuoti laiką šiai grupei yra ypač svarbi.

Studentų grupėje aiškiai matyti išsiskirianti tendencija – net 53 proc. rinktųsi vidutinio intensyvumo papildomą darbą, dirbdami 5–12 valandų per savaitę. Tiesa, tiek 13–24 valandų, tiek ir daugiau nei 25 valandas per savaitę dirbtų po 7 proc. studentų. Dar 13 proc. studentų rinktųsi tik vienkartinius papildomus darbus. Tai rodo, kad studijų metu dauguma ieško tokio darbo modelio, kuris leistų užsidirbti, bet netrukdytų mokslams.

Tuo tarpu išsiskiria ir pensininkai. Beveik trečdalis (31 proc.) šios grupės nurodo, kad jiems papildomas darbas apskritai neįdomus, o didesniam nei 25 valandų krūviui pasiryžtų vos 2 proc.

Dažniausiai pensinio amžiaus respondentai renkasi vienkartinius darbus (10 proc.) arba trumpesnį, 13–24 valandų per savaitę darbą (13 proc.).

„Įdomu tai, kad net ir tarp pilnu etatu dirbančių specialistų bei vadovų, kurių darbo grafikas įprastai yra intensyvus, yra nemaža dalis norinčių imtis papildomo darbo. Apklausos duomenimis, apie ketvirtadalis šios grupės respondentų rinktųsi 5–12 valandų modelį. Tai rodo, kad papildomas darbas gali tapti ne tik finansine pagalba, bet ir veiklos paįvairinimu net tarp aukštas pareigas užimančių žmonių“, – pastebi J. Kovas.

Iš visų apklausoje dalyvavusių grupių būtent ofiso darbuotojai išsiskiria kaip viena aktyviausiai papildomu darbu besidominčių kategorijų – net 46 proc. jų svarstytų tokią galimybę.