Atskirtis tarp savivaldybių išlieka didelė, o socialiniai rodikliai gerėja netolygiai, parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė. Skirtumai tarp regionų didžiuliai: nedarbo lygis skiriasi 3 kartus, pašalpų gavėjų – 23 kartais, o vidutinis atlyginimas – šimtais eurų.
Vidutinis mėnesio atlyginimas „į rankas” Jonavos rajono savivaldybėje 2016 m. lyginant su 2015 m. išaugo beveik 8 proc., vidutiniškai čia žmonės uždirbo 605 eurus per mėnesį „į rankas”. Vidutinis atlyginimas Jonavos rajone yra vienas iš 5 aukščiausių atlyginimų Lietuvoje (šalies vidurkis – 602 eurai). Didesnis vidutinis darbo užmokestis buvo tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Visagine.
Darbo 2016 m. Jonavos rajono savivaldybėje neturėjo 9,4 proc. darbingo amžiaus gyventojų (Lietuvos vidurkis – 8,1 proc.). Socialinės pašalpos Jonavos rajono savivaldybėje prireikė 4,8 proc. gyventojų.
2015 m. pabaigoje vienam Jonavos gyventojui teko 140 eurų sukauptų užsienio investicijų. Investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą – 1938 eurai.
„Pastebima, kad savivaldybių socialiniai rodikliai dažnai yra tiesiogiai susiję su investicijų lygiu. Puiku, kad Jonavoje investicijų daugėja. Spartesnio žmonių gyvenimo gerėjimo regionuose galima tikėtis tik sutelkus jėgas pritraukti investuotojus, sukuriant kuo palankesnes sąlygas veikti verslui“, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Aistė Čepukaitė.
Kodėl nemažėja atskirtis tarp regionų?
„Svarbu pabrėžti, kad skirtumai ryškūs ne tik tarp didžiųjų miestų ir rajonų, o tarp sėkmingų ir stagnuojančių. Yra mažų savivaldybių, kur socialiniai rodikliai lenkia šalies vidurkį – pavyzdžiui, Jonavos, Kėdainių rajonų gyventojai gali džiaugtis uždirbantys daugiau nei vidutiniškai Lietuvos dirbantieji, ir investicijų šios savivaldybės pritraukia daugiau nei kai kurie iš didžiųjų miestų”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Aistė Čepukaitė.
Vidutinis atlyginimas pernai šalyje augo 9 proc. ir viršijo 600 eurų „į rankas”, tačiau net penktadalyje šalies savivaldybių žmonės vidutiniškai uždirbo mažiau kaip 500 eurų atskaičius mokesčius. Mažiausios algos buvo Šalčininkų savivaldybėje, vidutinis atlygis čia – 451 euras „į rankas”, tai – 234 eurais mažiau, nei uždirbo kaimynystėje gyvenantys vilniečiai. Be to, analizė parodė, kad šie skirtumai tik didėja.
Nors pastaruoju metu kalbama apie darbuotojų trūkumą, daugiau kaip penktadalyje savivaldybių vis dar labai opi problema išlieka nedarbas. Pavyzdžiui, Ignalinos r., Lazdijų r., Kalvarijos savivaldybėse pernai darbo neturėjo kas aštuntas darbingo amžiaus gyventojas. Apie pusė bedarbių šiose savivaldybėse buvo ilgalaikiai, tai yra nedirbo ilgiau kaip metus..
Nenuostabu, kad akivaizdžiai skiriasi skaičius gyventojų, kuriems reikėjo socialinių pašalpų. Jei Neringoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Elektrėnuose pašalpas gavo tik vienas iš šimto žmonių, Lazdijų ir Kalvarijų savivaldybėje – beveik kas dešimtas.
„Savivaldybės su prasčiausiais socialiniais rodikliais išsiskiria tuo, kad pritraukia mažiausiai investicijų. Tai akivaizdu net lyginant kaimynines savivaldybes. Pavyzdžiui, Utenoje bedarbių buvo 10 proc., kaimyniniuose Zarasuose – 14 proc., o investicijos iš užsienio vienam gyventojui skyrėsi net 69 kartus! Radviliškio rajone sukauptų tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių vienam gyventojui, buvo sukaupta 38 kartus mažiau nei Kėdainiuose. Atitinkamai ir bedarbių Radviliškyje buvo gerokai daugiau, ir vidutinis atlyginimas 133 eurais „į rankas” mažesnis. Tokių pavyzdžių yra ne vienas”, – teigia A. Čepukaitė.
Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, tai, kad net ketvirtadalyje savivaldybių sukauptų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui teko mažiau kaip 100 eurų, ir ši investicijų atskirtis didėja, kelia nerimą. Regionuose gyvenimas sparčiau gerės tik tada, kai šie sugebės pritraukti investicijų – tiek užsienio, tiek vietos. Tai ir centrinės, ir vietos valdžios pareiga.
„Centrinė valdžia turėtų nebeapmokestinti investicijų, tai yra netaikyti pelno mokesčio visam reinvestuojamam pelnui. Dėl investicijų turi konkuruoti ir pačios savivaldybės. Bendraudami su verslu girdime daug istorijų, kai planai statyti gamyklą buvo perkelti į kitą šalį dėl biurokratinių kliūčių, tokių kaip leidimų statybai išdavimo vilkinimas, ilgai užtrukęs žemės paskirties keitimas ir t.t. Ir nesvarbu, kas sukūrė kliūtis – vietos ar centrinė valdžia. Jei vietos valdžia iš tiesų nori padidinti atlyginimus, pirmiausia turi paklausti savęs – ar tikrai viską padarėme, kad investicijos ateitų būtent į mūsų rajoną”, – sako Ž. Šilėnas.
