Rugpjūčio 15-oji - Lietuvoje švenčiamos Žolinės. Tai viena iš dienų, kai susilieja autentiški lietuviški papročiai ir katalikiškos tradicijos. 

Žolinė – tai „Žemės Dievo šventė“, kuomet žmogus pamato, kaip jo darbas atneša derlių, sodas subrandina vaisių, o miškai atveria gėrybių kraites. Protingas yra tas žmogus, kuris, užuot skaičiavęs, kiek gaus už užaugintą ar surinktą gėrybę, apsižvalgo, kam turėtų už tai padėkoti – žemei, dangui, saulei, lietui, žmonėms, Viešpaties apvaizdai. Turtingas tas, kurio krosnyje kepa duona ne tik vaišių stalui, bet ir elgetos krepšiui.

Sakoma, kad Žolinė esanti bene vienintelė metų šventė, kai visos gėlės nori būti nuskintos ir nuneštos į bažnyčią. Nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną Bažnyčioje švęsti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmę ir šventinti vaistingas laukų žoleles, gėles, javus ir daržoves. Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių. 

Pašventintas daržoves valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru ir gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi už šventųjų paveikslų, o užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros.

Nuo seno išlikęs paprotys Žolinės proga lankyti gimines, į vaišes kviesti kaimynus. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoj. Tai ypatinga šventė, nes žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir jam siūlo pagalbą.

Tad gražios ir turiningos Žolinės šventės visiems!

Parengta pagal Lietuvos liaudies muziejaus informaciją