Spalio 31-oji pasaulyje pažymima kaip Helovinas – visų šventųjų išvakarių naktis, kai, anot senųjų tikėjimų, išnyksta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Nors ši šventė nėra tradicinė lietuvių kultūros dalis, vakarietiškos mados jau seniai pasiekė ir mūsų šalį: vieni šią dieną skaptuoja moliūgus, kiti rengia kostiumų vakarėlius, žiūri siaubo filmus ar leidžiasi į „saldainių medžioklę“.

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, Helovinas (angl. Halloween – iš All Hallows’ Eve, Visų Šventųjų išvakarės) kildinamas iš keltų šventės Samhaino – mirties dievo pagerbimo dienos, žyminčios tamsos ir šalčio laikotarpio pradžią. Keltai tikėjo, kad šią naktį mirusiųjų sielos gali grįžti į namus, todėl žmonės gesindavo židinius, aukodavo dievams ir vilkėdavo kaukes, kad apsisaugotų nuo piktųjų dvasių. Vėliau Romos imperijos ir krikščionybės įtakoje ši šventė įgavo naujų formų – joje susipynė pagoniški ir religiniai papročiai.

Kaip nurodoma Vikipedijoje, Helovinas ilgainiui tapo linksma liaudiška švente, labiausiai išpopuliarėjusia Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vaikai iki šiol vaikšto po kaimynystę šūkaudami „Pokštas ar saldainis!“. Tradicinės Helovino spalvos – oranžinė ir juoda, o pagrindinis simbolis – išskobtas moliūgas su žvakute viduje. Maistas taip pat turi savo ritualinį atspalvį: nuo karamelinių obuolių iki airiško barmbrako – pyrago su paslėpta moneta ar žiedu, simbolizuojančiu laimę ar meilę ateinančiais metais.

Vis dėlto, Lietuvoje spalio pabaiga – ne tik kaukių ir moliūgų metas. Po Helovino iškart seka dvi ramybės ir šviesos dienos – Visų Šventųjų ir Vėlinės, kai žmonės lanko kapus, uždega žvakes, prisimena mirusiuosius. Būtent šių dienų prasmę priminė ir Kauno arkivyskupijos surengto vakaro „Tarp kaukių ir vilties“ dalyviai.

Kaip kalbėjo kunigas Liutauras Vilėniškis, Helovynas nėra tik paviršutiniška pramoga: „Bažnyčiai rūpi, kad atmintume šventuosius, nes tai – žmonės, jau pasiekę tikslą, į kurį visi einame. Helovynas, nors dažnai atrodo kaip žaidimas su tamsa, vis tiek atskleidžia žmogaus troškimą kalbėti apie tai, kas po mirties.“

Tad gal šių švenčių nereikėtų supriešinti? Už moliūgo šypsenos slypi ne tik smagus pokštas, bet ir ilgametė žmogaus pastanga nugalėti baimę, pažvelgti į mirtį su ironija ir viltimi. O Visų Šventųjų ir Vėlinių rimtis kviečia tą viltį įprasminti – žvakių šviesoje, maldoje ir atminime.

Taigi, švęsti ar nešvęsti Heloviną?

Atsakymas turbūt priklauso nuo to, ką kiekvienas iš mūsų šią naktį nori pamatyti – tamsą ar šviesą, kaukę ar veidą, pokštą ar prasmę.

O jūs – ar švęsite Heloviną šiemet?