Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, šiemet pirtyse kilo 98 gaisrai. Vien praėjusį savaitgalį ir Vėlinių ir Visų šventųjų dienomis degė 6 pirtys. Ugniagesiai gelbėtojai jų gesinti skubėjo Kretingoje, Vilniuje, Kaune, Ukmergėje, Veiveriuose (Prienų raj.) ir Krijobalių kaime (Kalvarijos sav.). Viename iš šių gaisrų, kilusių spalio 29 d. Kretingoje, nukentėjo moteris.

Atvėsus orams, gyventojai vis dažniau mėgaujasi pirties teikiamais malonumais. Deja, dėl jų neretai tenka  kviestis ugniagesius gelbėtojus. Kaip jose išvengti gaisrų, patarimais pasidalijo  didelę  darbo patirtį turintis Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Širvintų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyriausiasis specialistas Jonas Jočys.

Prieš kūrenimo sezoną jis pataria išvalyti dūmtraukį, įvertinti, ar krosnis ir jos pakuros durelės sandarios, ar ant medinių konstrukcijų nėra perkaitimo požymių.

Dažniausiai šie gaisrai kyla dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų pažeidimų ir jų gedimų, elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijos gedimų.

„Bene pavojingiausi yra kartu su kitomis patalpomis įrengtų pirčių gaisrai. Todėl pravartu prieš pasirenkant laisvalaikio praleidimui siūlomus nakvynės ar pirties pastatus, įsitikinti, ar jie yra saugūs gaisrinės saugos atžvilgiu: ar juose užtikrinti evakuaciniai išėjimai, ar nakvynės patalpose įrengta gaisrinė signalizacija arba autonominiai dūmų jutikliai“, – pataria J. Jočys.

Jis akcentuoja dvi pagrindines gaisrų pirtyse priežastis. Viena – pirtis neteisingai įrengta, kita – nesaugiai eksploatuojama. Jo teigimu, kartais netinkami panaudoti statybiniai mišiniai ir kitos medžiagos, veikiamos aukštos temperatūros,  sutrupa „apnuogindamos“ degią konstrukciją.

Kita dažnokai pasitaikanti gaisro priežastis, kai įrenginėjant pirties krosnis, paliekami „karščio tiltai“, t. y. konstrukcijos, skirtos degių medžiagų apsaugai, prisukamos metaliniais  varžtais (medsraigčiais). Metaliniai tvirtinimo elementai, veikiami krosnies temperatūros, taip įkaista, kad uždega medinę konstrukciją, į kurią jie būna įsukti.

Gaisras gali įsiplieksti ir tada, kai  krosnis ar dūmtraukis įrengiami per arti statinio degių konstrukcijų, kurios vėliau, veikiamos aukštos temperatūros, užsiliepsnoja.

Specialistas pataria, kad įrenginėjant pirties krosnis ir dūmtraukius būtina vadovautis „Šildymo sistemų, naudojančių kietąjį kurą, gaisrinė saugos taisyklėmis“ (Žin., 2013-11-07, Nr. 115-5798). Jose pateikti reikalavimai  kietojo kuro šildymo sistemoms, nurodomi saugūs atstumai nuo dūmtraukių ir šildymo krosnių iki degiųjų medžiagų.

Eksploatacinio pobūdžio gaisrų pirtyse priežastimi neretai būna ir neatsargus žmonių elgesys jose.

Pirtis – vieta, kurioje žmonės linkę atsipalaiduoti. Viena dažnesnių gaisro priežasčių – be priežiūros paliktos besikūrenančios krosnys pirtyse. „Būta ir tokio kurioziško atvejo. Kai ugniagesiai jau beveik baigė gesinti degančią pirtį, tik tada, pirkinių krepšiu nešinas, prisistatė šeimininkas. Pastarasis paaiškino, kad laukęs didelio būrio draugų, tik vėliau susizgribo, kad  mažokai pasiruošė „atsargų“ vakarėliui pirtyje... Kai apsipirkęs parduotuvėje grįžo namo, pamatė tamsoje mirksinčius švyturėlius. Kurį laiką jis dar galvojęs, kad tai atvykusių draugų pokštas, netrukus suprato, kad jo kieme... ugniagesiai“, – pasakoja J. Jočys.

Gaisrų priežastimi pirtyse, ypač seniau statytose, būna eksploatacijos eigoje sandarumo netekę dūmtraukiai ir krosnys, ant degių grindų prie pakuros neįrengtos arba įrengtos nepakankamo dydžio  nedegios apsaugos.

Pavojų pirtyse kelia ir smalkės. „Jei pirties krosnies pakura įrengta iš bendrojo naudojimo pirties patalpų (priepirčio, salės ir pan.), jose gali susikaupti žmogaus gyvybei pavojingos smalkės, – atkreipia dėmesį J. Jočys. – Kadangi pirtinimosi laikas kartais užtrunka, bandant ilgiau išlaikyti aukštesnę temperatūrą, pirties krosnis kūrenama toliau,  dažnai darinėjamos pakuros durelės, reguliuojamas dūmtraukio skląstis... O tada smalkės, kurios yra bekvapės,  gali  pasklisti patalpoje, apnuodydamos jose esančius. Todėl pirtinimosi metu nederėtų kūrenti krosnies, o prieš einant į kaitinimosi patalpą, ją patartina trumpai pravėdinti“.

Pasak J. Jočio, vyresnės kartos žmonės sakydavo, kad prieš pradedant kaitintis, reikia iš patalpos „išvaryti velnius“, t. y. išnešti iš krosnies likusias žarijas, visiškai atidarius kaitinimosi patalpos duris, ant įkaitintų krosnies akmenų užpilant vandens.  

Jis atkreipia dėmesį ir į dar  vieną svarbų faktą, aktualų senovinių pirtelių savininkams. Anksčiau tarp krosnies ir medinės sienos apsaugai nuo perkaitimo buvo įrenginėjami smėlio užpildai. Eksploatuojant, tiek sienai, tiek krosniai praradus sandarumą, smėlis išbyra ir degi statinio siena tampa nesaugi. Apie gresiantį kaitinimosi patalpos medinės apdailos užsidegimo pavojų gali įspėti patamsėjusios ir išretėjusios apdailos lentelės. „Į tai nereikėtų numoti ranka“, – įspėja specialistas.

Kaip ir kituose statiniuose, pirties pastate turėtų būti ugnies gesintuvas, o apie klastingų ir mirtinų smalkių atsiradimą patalpoje gali informuoti autonominis smalkių jutiklis.

Beje, pirties durys turi atsidaryti į išorę, jos turi būti be užraktų ar sklendžių, kad kilus gaisrui iš jos galėtumėte kuo skubiau išeiti.

Kad pirtyje žmonės neapdegtų, plautai neturi būti įrengiami per arti krosnelės. Ugniagesių patirtis rodo, kad tik pasirūpinus saugumu, galima apsaugoti save ir kitus.

J. Jočio asmeninio archyvo nuotrauka

PAGD info. 

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: