Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) - pirmasis Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dalinys, įkurtas 1991 metais, liepsnojant laisvės laužams Lietuvos Aukščiausiosios tarybos prieigose. Šiandien KASP - neatskiriama moderniai organizuojamos Lietuvos kariuomenės dalis. Jos užduotis - pasiruošti teritorinei krašto gynybai. 

KASP būstinė yra įsikūrusi ir Rukloje, kur savanoriauja ne viena mergina. Tarp pastarųjų -  jonavietės Dovilė Zigmantaitė (25 m.)  bei Eglė Raznauskaitė (22 m.).

Merginos vienareikšmiškai tikina, kad nuoširdžiai džiaugiasi prisijungusios prie Lietuvos karių gretų. Apie tai jos sutiko papasakoti ir portalo jonavoszinios.lt skaitytojams.

Pasirinkimą lėmė skirtingos aplinkybės 

Dovilė Zigmantaitė - Upninkų kaime užaugusi mergina, kuri jau 6-erius metus gyvena Jonavoje. Eglė Raznauskaitė augo Rukloje, tačiau šiuo metu taip pat gyvena Jonavoje, kur sportui neabejingiems jonaviečiams yra žinoma kaip puiki futbolininkė. 

Kas paskatino jaunas merginas prisijungti prie KASP?

,,Savanore, galima sakyti, tapau ne savo noru. Mano geriausia draugė už mane užpildė anketą, manęs net neatsiklausus.

Vieną dieną po paskaitų sulaukiau skambučio, kad galiu atvykti pasirašyti dokumentus. Pradžioje, ši žinia mane šokiravo, nes nesupratau, kas čia vyksta, tačiau už kelių minučių paskambino draugė ir papasakojo, į kur mane įvėlė.

Viską išsiaiškinus, nė trupučio nesupykau ant draugės. Gal netgi ir džiaugiausi, kadangi  labai norėjau pailsėti nuo mokslų ir kasdieninės rutinos, o kariuomenė skambėjo kaip smagus iššūkis", - pasakojo E. Raznauskaitė.

,,Mane visada žavėjo uniforma ir ginklai. Taip pat jaučiau norą išmokti ir sužinoti kažką naujo, pamatyti kariuomenės gyvenimą iš arčiau, o šalia to, įvertinti savo pačios jėgas bei galimybes. Visa tai ir lėmė mano sprendimą prisijungti prie KASP", - kalbėjo D. Zigmantaitė.

Artimųjų reakcija 

Tiek viena, tiek kita mergina pasakoja, kad artimieji, išgirdę apie jų pasirengimą savanoriauti KASP, negalėjo nuslėpti nuostabos.

,,Mano sesė netgi supyko, nes tuo metu ji pati tarnavo ir žinojo, kas manęs laukia. Ją taip pat baugino mintis, kad pasiimsiu akademines atostogas, o po jų galiu nuspręsti nebegrįžti į universitetą. Tačiau taip nenutiko", - teigė Eglė.

,,Iš pradžių mano artimieji ir draugai galvojo, kad aš juokauju. Kai jie suprato, kad aš - labai rimtai, jutau tik palaikymą", - pasakojo Dovilė.

Visi - lygūs 

Merginos pamena ir pirmąsias savo savanorystės dienas. 

,,Iš pradžių viskas atrodė labai įdomu, bet ir baugino. Juk susidūrėme su naujais žmonėmis, nauja tvarka. Didžiausią baimę jaučiau dėl to, kad galvoje sukosi mintis, jog nesugebėsiu pabaigti bazinių mokymų, tačiau taip nenutiko.

 Kalbant apie tai, kas suteikė nuostabą, tai kažkokį ,,Vau" pajaučiau tada, kai į rankas paėmiau ginklą", - kalbėjo Dovilė.

,,Pačioje pradžioje sunkiausia būdavo atsikelti anksti ryte ir greitai bei tvarkingai pasikloti lovą, kuri, beje, buvo antrame aukšte. Vertinat bendrai, sunkiausia man buvo laikytis disciplinos. Nuolat būdavau baudžiama dėl to, kad juokiuosi ne laiku ir ne vietoje", - šypsodamasi prisiminė Eglė.

Pratybose - įvairiapusės žinios

Tiems, kurie niekada neturėjo nieko bendro su KASP, ko gero, sunku įsivaizduoti, ką veikia tokią savanorystę pasirinkę asmenys. Pačios merginos, pasakodamos apie KASP pratybas ir mokymus tikina, kad šiose - apstu skirtingų užduočių bei veiklos.

,,Dažniausiai kuopos pratybos vyksta savaitgaliais, bet kartais būna ir kitokių mokymų, kurie vyksta darbo dienomis, tęsiasi savaitę. Kiekvienose pratybose, kuriose dalyvauju, stengiuosi prisiminti dalykus, kuriuos primiršau joms nevykstant. Taip pat visada siekiu sužinoti kažką naujo.

Asmeniškai man labiausiai patinka karinio šaudymo pratybos - juk ne visi turi galimybę pajusti adrenaliną, šaudant iš tikro ginklo, su tikrais šaudmenimis.

Tiesa, tarnybos pradžioje buvo labai nedrąsu eiti į pratybas, tačiau dabar tai - malonumas, nes mano kuopos draugai ir vadai yra labai draugiški", - gražių žodžių negailėjo Eglė.

,,Mokomės ir kaip suteikti pirmąją pagalbą, ir karinės taktikos. Kitaip sakant - visko, ko gali prireikti kariui", - pridūrė Dovilė.

Su stereotipais nesusidūrė

Abi merginos KASP tarnauja nuo 2016 metų. Didžioji dauguma jų kuopos narių - vaikinai. Nepaisant to, abi jonavietės - įsitikinę, kad kariuomenėje svarbiausia yra ne lytis. 

,,Kariuomenėje nėra skirstymo į vyrus ir moteris. Ten tu esi karys. Žinoma, prieš siunčiant į kokį kursą, atsižvelgiama į jėgas, tačiau niekada neteko išgirsti dėl to pasakymų, kad merginoms čia - ne vieta", - pasakojo Dovilė.

,,Faktas, kad visi žmonės skirtingi. Vieni vadovaujasi stereotipais, kiti - ne. Yra merginų, kurios nori kariauti, lėkti, daryti. Joms viskas įdomu. Yra ir tokių, kurioms atrodo, kad yra ,,vyriški darbai", kuriuos turi atlikti vaikinai. Tokios merginos ir kariuomenėje stengiasi palikti sunkiausius darbus vaikinams.

Kalbant apie mane pačią, aš visada stengiuosi padaryti tai, ką man liepia tiesioginis vadas. Na jei jau tikrai kažkas neįveikiama, paprašau pagalbos vaikinų. Nematau tame nieko blogo.

Tačiau pagrindinis principas kariuomenėje yra tas, kad tau pasako, o tu darai. Nesvarbu, kokia tavo lytis", - kalbėjo Eglė.

Kalba už save

Kai kalbama apie šauktinius, kariuomenę, viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti skeptiškas nuomones, kad prireikus ginti tėvynę, dalis karių tiesiog pabėgtų. Ką apie tai mano Eglė ir Dovilė?

,,Jei jau prasidėtų karas, manau, tikrai atsirastų žmonių, kurie spruktų. Tačiau pagalvojus apie situaciją, kai kažkas nuskriaudžia ar dar baisiau - nužudo tavo artimą, mintys apie pabėgimą iškart išgaruotų. Manau, kad tokiu atveju kiekvienas visom savo jėgom ir galimybėm bandytų atkeršyti priešams.

Dėl to galiu drąsiais sakyti, kad aš tikrai padėčiau ginti Lietuvą. Juk čia - mano namai", - teigė Eglė.

,,Aš visada sakau, kad einu ginti ne Lietuvos plačiąja prasme, o savo šeimos ir artimųjų. Jei visi kariai gins savo šeimas ir artimus, automatiškai bus ginama visa šalis. 

Galiu pasakyti, kad jei jau tektų ginti Lietuvą, eičiau ir ginčiau. Bėgimas nėra problemos sprendimas", - savo nuomonę išdėstė Dovilė.

Apie privalomąjį merginų šaukimą

Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirta svarstymai ir apie galimybę įteisinti privalomąjį merginų šaukimą. Dovilės ir Eglės požiūriai šiuo klausimu šiek tiek išsiskyrė.

,,Nepaisant to, kad pati tarnauju KASP, galiu pasakyti, kad visgi moteris yra moteris. Manau, visi suprantame, kad ne kiekviena mergina gali išverti tai, kas laukia kariuomenėje. Dėl to privalomas šaukimas man neatrodo pati geriausia mintis. Jei mergina pati nori tarnauti, tai jau kitas reikalas", - kalbėjo Dovilė.

,,Aš esu už tai. Jei mergina mokysis ar turės šeimą, jos niekas nekvies. Na, o jei tavo gyvenime nėra didelių tikslų, kuriuos turi įvykdyti šiuo metu, privalomoji tarnyba tikrai nesugadins jūsų ateities, gal netgi atvirkščiai - padės atrasti save kariuomenėje ir čia pasilikti", - svarstė Eglė.

Džiaugiasi savo pasirinkimu

Klausantis merginų pasakojimų akivaizdu, kad jos nesigaili nusprendusios prisijungti prie KASP.  Anaiptol - jos įsitikinę, kad ši savanorystė turėjo naudos ir jų asmenybių raidai.

,,Drąsiai galiu sakyti, kad džiaugiuosi nusprendusi prisijungti prie KASP. Dabar man mano kuopa yra ta vieta, kurioje sužinau kažką naujo, į kurią einu atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką", - tikino Eglė.

,,KASP pakeitė mano požiūrį - jis pasidarė platesnis, platesnis pasidarė ir aplinkos suvokimas. Šalia to, išmokau disciplinos, tvarkos. Taigi, KASP tikrai davė man naudos", - teigė Dovilė.

Daugiau informacijos apie KASP galite rasti paspaudę čia ir čia.

Asmeninio archyvo nuotr.