Gražina Goštautaitė – Jonavos kūno kultūros ir sporto centro lengvosios atletikos trenerė, kurios treniruojamų sportininkų sąraše – ne vienas perspektyvus sportininkas. Iki šiol daugiausiai pasiekęs – Pekino, Londono, Rio de Žaneiro bei dar šiais metais vykusių Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis, ėjikas Marius Žiūkas. Nors paskutinė olimpiada jam nebuvo pati sėkmingiausia, G. Goštautaitė džiaugiasi M. Žiūko pasirodymu – jos treniruojamas sportininkas pademonstravo tvirtą charakterį ir dar kartą priminė, jog sportas yra neatsiejamas nuo valios, užsispyrimo bei atkaklumo, siekiant užsibrėžto tikslo.


Grįžo į gimtąjį miestą


Jonavoje gimusi ir užaugusi G. Goštautaitė 20 metų dirbo Prienuose. Tuomet ji gyveno Birštone, bet kas savaitę grįždavo į Jonavą pas tėvus. 


Dabar jau 6-tus metus Jonavos kūno kultūros ir sporto centre dirbanti moteris pasakoja, kad grįžti į gimtąjį miestą ją paskatino kelios priežastys. Visgi, galutinį sprendimą ji priėmė tik po ilgų svarstymų.


„Gal 2013-aisiais ar 2012-aisiais metais man buvo pasiūlyta įsidarbinti Jonavos kūno kultūros ir sporto centre, bet tada aš nesiryžau keisti gyvenimo. Dirbdama Prienuose, neturėjau kuo skųstis. Treniravau daug gerų auklėtinių, man buvo gaila juos palikti, o ir nebaigtų darbų netrūko. 


Pamažu artėjo metas, kai mūsų šeima turėjo apsispręsti, kur apsistoti – augant dukrai, reikėjo išsirinkti, kurią mokyklą ji lankys.


Visgi, po kelių metų dvejonių nusprendžiau grįžti į Jonavą ir įsidarbinau Jonavos kūno kultūros ir sporto centre. Galiu pasakyti, kad nesigailiu savo sprendimo“, – pasakojo G. Goštautaitė.


Norėjo bėgti, o ne eiti


Nesunku suskaičiuoti, kad sporto pasaulyje besisukanti moteris trenere dirba 26-erius metus. Kaip šis atsirado jos gyvenime?


,,Savo sportinį kelią pradėjau 4 – toje klasėje, Jonavos 3 –oje vidurinėje mokykloje (aut. past. dabar “Lietavos”pagrindinė mokykla), pas kūno kultūros mokytojus Nataliją ir Joną Mažeikas.


Mūsų klasė buvo labai sportiška, aktyvi ir azartiška, nes mokytojai surinko sportiškus vaikus iš skirtingų klasių ir sudarė ją . Buvome ruošiami respublikinėms ,,Drąsių, stiprių, vikrių“ varžyboms, kur mums sekėsi labai gerai – pelnėme antrąją vietą Lietuvoje.


Vėliau, Natalija ir Jonas Mažeikos atrinko vaikus į mokyklos rinktinę, kuri dalyvavo Uzbekijoje vykusiose tarptautinėse „Drąsių, stiprių, vikrių“ varžybose. Rinktinei priklausiau ir aš. 


Natalija ir Jonas Mažeikos pastebėjo, kad aš turiu duomenis, tinkamus lengvajai atletikai, todėl nukreipė mane į ją, kai visi rinkomės įvairias sporto šakas Jonavos sporto mokykloje. 


Čia aš atėjau pas jauną lengvosios atletikos trenerę Genutę Jurkevičienę, kuri dabar moko pradinukus R. Samulevičiaus progimnazijoje. G. Jurkevičienė išmokė mane sportinio ėjimo technikos… 


Pradžioje ėjimas man nepatiko – norėjau greitai bėgti, kur čia gaiši laiką vaikščiodama (aut. past. šypsosi). Kai pirmoji mano trenerė išėjo į dekretines atostogas, aš pradėjau treniruotis pas Ireną Jefimovą. Ji sugebėjo įtikinti, kad ėjimas man tinka labiau.


Treniruojama I. Jefimovos patekau į Lietuvos lengvosios atletikos rinktinę. Su ja pradėjau važinėti į treniruočių stovyklas ir varžybas užsienyje. Tuomet ir „užsidegiau“ sportu, ėjimu, užėjo azartas. Tai mane tiesiog „vežė“ – nebegalėjau be treniruočių“, – kalbėjo jonavietė.


Nuo pat pradžių


Galvodama apie studijas G. Goštautaitė žinojo norinti studijuoti archeologiją, istoriją, pedagogiką ar treniravimą. Visgi, noras aktyviai sportuoti, paskatino ją pasirinkti būtent trenerės karjerą. 


Baigusi studijas, moteris ir pradėjo dirbti Prienuose, kur jau po metų į jos treniruotes atėjo M. Žiūkas su kitais savo klasiokais.


,,Taip ir treniruoju jį dvidešimt penkerius metus – anksčiau kasdien, dabar savaitgaliais, kai jis grįžta į Prienus iš Vilniaus, aš iš Jonavos į Birštoną. 


Parašau planus, kuriuos aptariame, o vėliau, treniruočių metu, kartais kartu juos pakoreguojame. Mes bendradarbiaujame pasitardami bei dalindamiesi patirtimi“, – teigė G. Goštautaitė.


Skaičiai nedžiugino


Tokijo olimpiada jonavietei buvo pirmoji olimpiada, kurioje ji dalyvavo kaip trenerė. M. Žiūkas olimpiadoje dalyvavo 4-ąjį kartą.


,,Jis varžėsi 20 km sportinio ėjimo rungtyje, užėmė 33 vietą, nuotolį įveikęs per 1.27.35… Šie skaičiai man nepatinka. Liūdna, nes Marius buvo atsidūręs labai blogoje situacijoje varžybų metu. Už ėjimo taisyklių pažeidimus jis buvo nubaustas ir 2 minutėms sustabdytas „pitleine“. Ar Marius vertas to, ar ne – diskutuotinas klausimas, bet faktas yra toks ir su teisėjais nepasiginčysi.


Mums tai buvo nemaloni staigmena, nes Marius varžybose įspėjimus gauna retai, o Tokijuje jam skirtos 3 raudonos kortelės per pirmus 6 kilometrus. 


Man buvo baisu. Šmėkštelėjo mintis: ,,Gal paskutinės olimpinės... Kas tada? ,,Nuėmimas“...“. Galva susvaigo, bet kartu jaučiau, jog ketvirtos raudonos, diskvalifikaciją reiškiančios kortos, Marius negaus. 


Pačiam Mariui nurodymas sustoti ir atlikti baudą taip pat buvo netikėtas, kaip aš sakau – žlugdantis ir traumuojantis smegenis. 


Nepaisant to, labai džiaugiuosi ir esu dėkinga jam, kad sugebėjo susikaupti, nusiraminti, „pasiraitoti rankoves“ ir kibti į darbą – vienu metu jis pradėjo atkakliai vytis ir persekioti varžovus, padidino tempą ir taip iš paskutinės, t. y. 56 vietos, pakilti į viduriuką – 33 vietą“, – pasakojo G. Goštautaitė, tokį savo sportininko pasiekimą prilygindama jo paties padarytam stebuklui. 


Arti pragaro


,,Jis tarsi „išmetė“ iš galvos tai, kad stovėjo „pitleine“ ir rizikavo labai smarkiai. Jei jį būtų diskvalifikavę, niekas tikrai nenorėtų mano interviu , o kiti, gal dar ir kibirą ,,pamazgų užpiltų“, nesuvokdami, kiek reikia padaryti, paaukoti ir kokį kelią nueiti, kad patektum į bet kokias pasaulinio lygio varžybas.


Antrą distancijos pusę Marius įveikė gerokai greičiau: jei pirmuosius 10 kilometrų su pridėtomis baudos minutėmis jis nuėjo per 45 min 10 sek , antruosius – per 42:25. 


Tokiu tempu antrą pusę nuotolio ėjo 15–20 vietą užėmę ėjikai. Dėl to galima sakyti, kad Marius buvo geros sportinės formos, jo pasiruošimas buvo tinkamas.


Po varžybų ne kartą pakartojau, kad buvome arti pragaro dėl dviejų dalykų – įtampos ir karščio“, – žaidynių įžvalgomis dalijosi trenerė. 


Norėtų sugrįžti


Pasiteiravus, kokį įspūdį jai paliko pati Japonija, jonavietė pasakoja neturėjusi daug laiko pažindintis nei su ja, nei su olimpiniu miesteliu. Nepaisant to, ji tikisi, kad Japonijoje lankėsi ne paskutinį kartą.


,,Galima sakyti, kad olimpiadą mačiau per autobuso, lėktuvo langą ir šiek tiek per televizorių. Dėl koronaviruso visur buvo labai griežta tvarka.

 
Hiratsukos mieste įsikūrusioje stovykloje gyvenome ir valgėme tik viešbutyje. Į treniruočių vietą stadione nuveždavo autobusas. Į miestą negalėjome išeiti. 


Taip pat buvo ir Saporo mieste, kur už 800 km nuo Tokijo, buvo iškeltos sportinio ėjimo ir maratono rungtys: sukomės viešbutyje, valgykloje ir treniruočių vietoje. Viskuo džiaugėmės ir grožėjomės žvelgdami pro langus.

Kad esu olimpinėse žaidynėse pagalvojau tik stovėdama maitinimo punkte, varžybų trasoje… Kažkokių didelių emocijų dėl to nepatyriau, nes, bet kokiu atveju, tai yra varžybos, kuriose kiekvienas turi atlikti savo darbą. 


Tiesa, japonai labai mumis rūpinosi tiek Hiratsukoje, tiek Sapore. Kalbant bendrai, man Japonija labai patiko… Norėčiau ten sugrįžti – nesvarbu į varžybas ar pakeliauti po šalį. 


Kartais pagalvoju, kad pasauliui pasisekė, jog organizuoti šias olimpines žaidynes teisę gavo būtent Tokijas. Juk koronavirusas palietė daugybę valstybių, sukeldamas rimtų iššūkių, o Japonija yra finansiškai stipri, modernių technologijų šalis, turinti daugybę tvarkingų, punktualių, darbščių, geranoriškai savanoriaujančių žmonių“, – kalbėjo jonavietė.


Pasitiki kaip savimi


Pasakodama apie savo darbą su M. Žiūku, G. Goštautaitė negaili gražių žodžių sportininkui.


,,Marius – nuo paauglystės savarankiškas, puikiai save jaučiantis sportininkas, dabar dar ir turintis didelę patirtį, gausų žinių bagažą. Jis, dalyvaudamas bet kokio lygio varžybose, atiduoda visas jėgas, netaupo savęs. 


Žinau, kad olimpiados trasoje jis padarė viską, ką gali. Tokio atkaklumo, atsidavimo ir užsispyrimo galima tik „baltai pavydėti“. Aš pasitikiu juo taip, kaip pati savimi.

 
Treniruoju Marių nuo tada, kai jis dar buvo vaikas. Tikiuosi, kad taip ir liksiu pirma ir paskutinė jo trenerė. Žinoma, jei kokia „juoda katė“ neperbėgs kelio“, – šypsodamasi kalbėjo G. Goštautaitė.


Džiaugiasi visais


Ir nors įspūdžiai po olimpiados dar neišblėsę, jonavietė nepamiršta pasidžiaugti ir kitų jos treniruojamų sportininkų pasiekimais.


,,Lengvoji atletika turi virš 40 rungčių, tai ir laimėti tikimybė nemaža: tiek bėgimuose, tiek metimuose, tiek, žinoma, ėjime. Smagu tai, jog Jonavoje šiuo metu treniruoju daug jaunų auklėtinių, kurie pradeda lipti ant prizininkų pakylų. Džiaugiuosi jais visais. 


Kalbant apie varžybas, galiu pasakyti, kad jas visada lydi įdomūs jausmai: susimaišo kažkoks laukimas, nerimas, nežinomybė, lengva įtampėlė, viltis, skirtingos nuojautos... Manau, kad ir sportininkams, ir treneriams tai, jei ne per dideliu kiekiu, yra naudinga. O po varžybų, viskas palengvėja, atslūgsta. Vėliau, emocijoms nurimus, vėl pradedi ,,judinti smegenis" – analizuoti rezultatus, peržvelgti treniruotes ir galvoti apie naujus tikslus“, – teigė trenerė, pridurdama, kad ji pastebi ir tai, jog jos mieste sportui skiriamas išskirtinis dėmesys.


Vadina Jonavą sportišku miestu


,,Sportas Jonavos rajone – tikrai ne „podukros“ vietoje. Šis miestas visada buvo sportiškas, visada turėjo daug gerų komandų, sporto klubų, sportininkų, kurie garsina Jonavą, Lietuvą. Tai – daugelio metų įdirbis, gal rajono valdžios politikos kryptis...


Nesunku pastebėti, kad Jonavoje vyrauja didelis sporto šakų pasirinkimas, o sportinis gyvenimas nuolatos verda.


Čia taip pat vykdomas su aktyvia veikla susijęs švietimas, nes suvokiama, jog sporto bazės, salės, stadionai, dviračių takai turi būti „gyvi“, ne tušti. 


Manau, kad prie to prisidėjo ir ilgametė, stipri, stabili bei nuosekli Jonavos kūno kultūros ir sporto centro vadovų bei nuoširdžių, profesionalių, atsidavusių ir mylinčių savo darbą trenerių veikla. 


Tėvai dabar irgi yra sąmoningi: jie ragina vaikus rūpintis sveikata, siekti rezultatų, o kartu ir keliauti, geriau pažįstant savo kraštą, plečiant akiratį“, – kalbėjo trenerė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

G. Goštautaitės asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat skaitykite: