Šį rudenį nuaidėjęs  rugsėjo 1-osios skambutis  naują pradžią reiškė ne tik  daugybei mokyklinukų, bet ir jonavietei Sonatai Zabielaitei – ji pradėjo savo karjeros kelią Šveicarijos progimnazijoje.  Pradinių klasių mokytoja įsidarbinusi mergina – vienintelė ,,naujai iškepta“, t.y. dar šį pavasarį studijas baigusi pedagogė, įsidarbinusi Jonavos rajone. Kas paskatino jauną merginą pasirinkti atsakomybės bei atsidavimo reikalaujančią profesiją bei likti dirbti gimtajame krašte? Apie tai ir daugiau – iš jos pačios lūpų.

Žinojo, kad grįš

Panoterių kaime užaugusi mergina pasakoja, kad pirmoji jos pažintis su Šveicarijos progimnazija įvyko dar studijų metais, kai ji Vilniaus kolegijoje mokėsi pradinių klasių pedagogikos.

,,Buvau antrakursė, kai iš pažįstamos mokytojos gavau pasiūlymą ateiti padirbėti į šią mokyklą. Tuo metu jau turėjau darbą kitur, tad gerai apsvarsčius visas galimybes atsisakiau –  bijojau, kad nukentės studijos.

Visgi, galvoje sukosi mintis, kad pabaigusi mokslus Vilniaus mieste, grįšiu į Jonavą. Kadangi augau mažame miestelyje, mane visada traukė gamta, jauki aplinka, šeima, nepatiko dideli žmonių susibūrimai. Tai lėmė mano apsisprendimą kurti savo gyvenimą Jonavoje, kur baigiau vidurinę bei meno mokyklą.

Žinojau, kad Šveicarijos progimnazija bus ta mokykla, į kurią pirmiausiai eisiu ieškoti savo klasės. Rašant baigiamąjį bakalauro darbą susitariau, kad laisvu laiku atvyksiu į ją pasikalbėti.  

Susitikimas buvo nuoširdus ir šiltas. Vėliau dalyvavau atrankoje, kurią man pavyko pereiti. Na ir štai – aš pirmokų mokytoja“, – pasakojo S. Zabielaitė.

Viską pamiršo

Pirmąsias savo pamokas mergina vedė dar atlikdama studijų praktiką Vilniuje įsikūrusioje privačioje mokykloje. 

,,Pagalvojus apie pačią pirmą pamoką, visų pirma,  užplūsta žaismingi prisiminimai, nes ruošiausi jai labai atsakingai, iki smulkiausios detalytės, bet suskambus skambučiui, iš jaudulio viską užmiršau.

Greitai nusprendžiau, kad pradėsiu kalbinti mokinius apie jų rytą ir emocijas. Bandžiau savo jaudulį paslėpti, įsiklausyti, ką pasakoja vaikai, ką jie sapnavo ir kaip atėjo į mokyklą. Tai padėjo man atsipalaiduoti bei prisiminti visą informaciją, kurią turėjau perteikti mokiniams.

Pirmųjų pamokų metu pastebėjau, jog mokiniai labai laukdavo studentų, nes jiems patiems patiko žaisti, bendrauti, atlikti įvairias užduotis ne tik klasėje, bet ir už jos ribų.  Vaikams tai būdavo kaip pabėgimas į trumpas atostogas“, – kalbėjo jonavietė.

Lyg į pirmą klasę

Pradėjus darbą Šveicarijos progimnazijoje, jaudulys vėl sugrįžo.

,,Prieš verčiant naują savo gyvenimo lapą, kuriame aš – pradinių klasių mokyta, pati jaučiausi kaip pradinukė, žengianti į pirmą klasę.

Tikrai jaudinausi, bet visada tvirtai tikėjau bei tikiu tuo, ką darau. Visos baimės galutinai išgaravo pamačius mokinių spindinčias akis“, – teigė mergina.

Motyvuoja teigiami pavyzdžiai

Pasakodama apie savo karjeros kelią, S. Zabielaitė atvira – išgirdę apie jos pasirinkimą, aplinkiniai išreikšdavo ne tik palaikymą, bet ir dvejones.

,,Esu girdėjusi visokiausių kalbų apie šią profesiją... Nepaisant to, manęs jos nesutrikdė, sėmiausi teigiamų emocijų iš tų, kurie myli savo pasirinkimą būti mokytoju.

Tai sunki ir atsinaujinanti profesija, kuriai reikia labai daug laiko, kantrybės. Tikėjimo, bet manęs tai niekada negąsdino“, – kalbėjo mokytoja.

Vaikai ,,lipte lipo“

Nedvejoti savo pasirinkimu S. Zabielaitei padėjo ir žinojimas, jog jis – dar vaikystėje užgimusi svajonė.   

,,Vasaros bei kitų atostogų metu su pusseserėmis bei sese žaisdavome ,,mokyklą“. Kadangi mūsų kompanijoje nebuvau vyriausia, mokytojos vaidmuo buvo patikėtas ne man, o vyriausiai pusseserei. Pamenu, kad visą laiką labai norėjau šią poziciją užimti aš.

Šalia to, man jau užaugus, mama ir artimiausi žmonės visada sakydavo, kad prie manęs vaikai „limpa“ patys. Tą galėjau pastebėti ir pati.

Dabar galiu džiaugtis, kad mano didžiulis noras ir svajonė būti mokytoja – išsipildė“, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė.

Moko būti žmogumi

Kas jai pačiai yra geras pedagogas?

,,Jaučiu simpatiją mokytojams už tai, kad jie moko vaikus būti žmogumi.

Studijų metu supratau, kad žodis – ,,geras“ nėra tas, pagal kurį vertinu pedagogus ir jų darbą. Manau, kad visi jie yra žavūs ir ypatingi“, – teigė mokytoja.

Galimybių netrūksta

Tik gražiais žodžiais mergina apibūdina ir įstaigą, priėmusią ją į savo kolektyvą.

,,Mano manymu, Šveicarijos progimnazija suteikia visas galimybes tobulėti.

Savo klasėje mokiniams galiu pasiūlyti dirbti su išmaniąja lenta, mokytis būti išradingiems ir tikrais mokslininkais nuostabioje laboratorijoje“, – sakė S. Zabielaitė.

Savaitgaliais - į studijas

Šiuo metu mergina dar siekia magistro laipsnio Mykolo Romerio universitete, mokydamasi edukacinių technologijų valdymo.

,,Mokslas ir investavimas į savo ateitį, naujos žinios – traukia mane. Man labai patinka būti su užsidegusiais noru, motyvuotais žmonėmis.

Sprendimą tęsti studijas bei siekti magistro laipsnio pastūmėjo ir bakalauro baigiamojo darbo dėstytoja. Ji mane sužavėjo ir yra man tikras pavyzdys.

Mokausi savaitgaliais, o darbo planus siekiu įgyvendinti per 5 likusias dienas. Džiaugiuosi, kad pavyksta suderinti viską", – pokalbio pabaigoje sakė S. Zabielaitė. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Asmeninio archyvo nuotr.