Nors Lietuvoje po truputį mažėja atotrūkis tarp moterų ir vyrų atlygio už tą patį darbą, reali nelygybė yra gilesnė, nei rodo oficiali statistika. Naujas Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto tyrimas atskleidžia, kad prie atlygio skirtumų prisideda ne tik lytis, bet ir kiti persidengiantys nepastebimi veiksniai – amžius, negalia, etninė kilmė ir pan. Tai daugialypė diskriminacija, kuri dažnai lieka nematoma ir nepakankamai vertinama tiek darbdavių, tiek institucijų.
Veiksniai, lemiantys atlygio skirtumus
Darbo užmokesčio duomenys dažniausiai renkami tik pagal lytį, dėl to realus diskriminacijos mastas lieka už statistikos ribų, o pastebėti, kad moterims neretai mokama mažiau – sudėtinga: įmonių atlygio nustatymo principų skirtumai nėra pakankamai analizuojami ir skaidrūs.
„Kalbant apie atlygio skirtumus, yra keturi pagrindiniai veiksniai: užmokesčio diskriminacija, darbas ne visu etatu, karjeros pertraukos ir mažiau apmokamos profesijos, tradiciškai laikomos moteriškomis“, – sako tyrimo autorė, Lietuvos socialinių mokslų centro teisės instituto mokslininkė stažuotoja dr. Raimonda Bublienė.
Moterys dažniau dirba ne visu etatu, nes būtent joms dažniau tenka didesnė priežiūros darbų našta namuose. Po vaiko priežiūros ar artimųjų slaugos laikotarpių jos ne visada sudaromos galimybės tęsti karjerą tokiu pačiu tempu ir ilgainiui tai atsispindi atlygiuose, sumažina pajamas šiandien ir riboja karjeros galimybes ateityje.
Be to, sektoriai, kuriuose dirba daugiau moterų – švietimas, socialinė pagalba, sveikatos priežiūra – istoriškai yra prasčiau apmokami, visuomenė taip vertina „moteriškomis“ laikomas profesijas, nors tai yra ne gebėjimų, o stereotipų pasekmė.
Nepastebimas diskriminacijos sluoksnis
Tačiau tai nėra pagrindinė problema: atlygio nelygybę dar labiau sustiprina daugialypė diskriminacija – situacijos, kai lyties aspektas susipina su kitais veiksniais, tokiais kaip amžius, negalia, etninė kilmė ar socialinė padėtis. Tokiais atvejais nepalanki padėtis žmogui tampa kur kas sunkesnė, tačiau tai – lieka nepastebėta.
„Keleto veiksnių persidengimas sukuria daug stipresnį diskriminacinį poveikį. Jeigu, pavyzdžiui, moteris, yra vyresnio amžiaus, priklauso etninei mažumai, turi negalią – jos patiriama nelygybė gali padidėti kelis kartus, pasireikšdama įvairiuose darbo santykių etapuose pradedant nuo įsidarbinimo proceso, darbo eigos, atlygio gavimo iki išėjimo ar atleidimo iš darbo, tačiau įprastai tai nėra fiksuojama. Negalime išspręsti to, ko nematome“, – sako dr. R. Bublienė.
Kodėl problema išlieka nematoma?
Pirmą kartą daugialypės diskriminacijos sąvoką aiškiai įvardijo Europos Sąjungos Darbo užmokesčio skaidrumo direktyva. Tačiau jos praktinis taikymas Lietuvoje stringa. Pasak mokslininkės, teismai ir institucijos neretai remiasi ribota informacija, todėl negali tiksliai įvertinti sudėtingesnių atvejų. Taip diskriminacija gali egzistuoti daugelį metų, nepatekdama į oficialią statistiką ir nesulaukdama tinkamų sprendimų.
Kas keistina nedelsiant
„Daugialypė diskriminacija iki šiol lieka beveik nepastebėta, nes renkama informacija yra pernelyg siaura, o atlygio sistemos – per mažai skaidrios. Dėl to institucijos ne visada turi pakankamai faktų suprasti, kur prasideda nelygybė ir kaip ją sustabdyti. Skaidrumas nėra tik administracinė priemonė – tai būtina sąlyga kalbėti apie realų, o ne deklaruojamą lygų atlyginimą“, – pabrėžia tyrėja dr. R. Bublienė.
Taip pat reikia stiprinti teismų ir institucijų pasirengimą vertinti daugialypės diskriminacijos poveikį ir apibrėžti aiškesnį jos vertinimo mechanizmą.
Mokslininkės pastebėjimu, mažinant atlyginimų atotrūkį, taip pat būtina užtikrinti skaidresnes atlygio nustatymo taisykles, rinkti detalesnius duomenis ne tik pagal lytį, bet ir pagal kitus diskriminacijos pagrindus bei nuosekliai taikyti vienodos vertės darbo vertinimo kriterijus.
Šios įžvalgos remiasi tyrimu „Daugialypės diskriminacijos ir darbo pajamų analizė: Europos valstybių teisinio reguliavimo lyginamasis tyrimas“ (MEDALIC), kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-PD-24-155. Tyrimas analizuoja, kaip įvairios Europos šalys pripažįsta daugialypę diskriminaciją ir kokie sprendimai gali padėti tiksliau identifikuoti darbo pajamų nelygybę.
Parengė dr. Raimonda Bublienė, Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto mokslininkė stažuotoja
