„Aš daug ką gyvenime turiu, daug esu iš gyvenimo gavusi – vaikus, šeimą, namus, darbą, sveikatą. Todėl manau, kad turiu kažką duoti ir kitiems. Niekada apie savo savanorystę nekalbėjau viešai – man tai atrodė nepriimtina. Tačiau vis tik pagalvojau, kad mano pavyzdys gali įkvėpti, padrąsinti kitus, nes savanorių reikia ir jų reikia nuolat. Jei visi mes bent po šiek prisidėtume – pasaulis būtų gražesnis“, –  sako Jonavos rajone gyvenanti iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė Sonata Štendelienė. 

Nemažai jonaviečių Sonatą žino ir pažįsta, mat jau aštuoniolika metų A. Kulviečio gatvėje veikia jos įkurtas sporto klubas. Aktyvų gyvenimą mėgstančios moters kasdienybė – ne tik darbas, tačiau ir pomėgis žaisti lauko tenisą, kelionės, laikas su šeima. Nepaisant to, kad veiklų turi daug, ji randa laiko  savanorystei bei naktimis budi Kauno ligoninėse, kur rūpinasi dažniausiai iš globos namų čia atvežtais sergančiais vaikais. 

„Paleisk į erdvę savo mintis ir gausi tai, ko nori“

„Niekieno vaikai“ tikslas – kad nė vienas vaikas neliktų vienišas. To organizacijos įkūrėjos ir savanoriai siekia rūpindamiesi vienišais vaikais ligoninėse bei krizių centruose. Iniciatyva vykdoma Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Palangoje. Sonata savanoriauja ligoninėse. Kauno regione ji viena iš kelių savanorių, kurie yra nuo pat iniciatyvos pradžios. 
Jausmą, kad nori padėti ir prisidėti, Sonata atsinešė dar iš vaikystės. Išorų kaime augusi ji prisimena, kaip jos mama rūpindavosi priežiūros stokojančiais kaimynų vaikais – kartais juos pamaitindama, kartais tiesiog priglausdama savo namuose. 
„O vieną berniuką mano tėvai ir pakrikštijo. Aš tai mačiau ir jau studijų metais vis pagalvodavau: norėčiau padėti vaikams, augantiems vaikų globos namuose, tačiau tuo metu ten savanorių iš viso nebūdavo. Sakoma: paleisk į erdvę savo mintis ir gausi tai, ko nori. 
Prieš šešerius metus atsitiktinai vienoje televizijos laidoje išgirdau pokalbį su dar tik kuriamos „Niekieno vaikai“ iniciatorėmis Ieva ir Indre. Jos pasakojo, kad planuoja tokį projektą, renka savanorius.
Viena iš jų televizijos laidoje pasakojo, kaip tokia idėja atsirado. Ji su savo vaiku pateko į ligoninę, o toje pačioje palatoje gulėjo kūdikis, kuriuo niekas iš artimųjų nesirūpino. Suprantama, kad prie vieno vaiko slaugytojos nuolat nebus – jos tam neturi laiko. Vadinasi, nėra kas pasirūpina vaiku. Tad tą daro kitos mamos, kurios ligoninėje guli su savo vaikais. Tačiau jei jų nėra? Vadinasi, vaikas lieka vienas“, – pasakojo Sonata. 
Televizijos laidoje buvo nurodyti ir kontaktai – kur galima užpildyti savanorio anketą. Sonata tai ir padarė. 

„Dieną nespėsiu, bet naktį – taip!“

Išsiuntusi anketą moteris pagalvojo: juk nieko apie tai nesakiusi savo šeimos nariams. Tuo metu nepilnametis dar buvo Sonatos sūnus, o kai paprašydavo jau suaugusi jos dukra – paglobodavo anūkę. Pagaliau – įvairūs sprendimai šeimoje priimami pasitarus su vyru Visvaldu. 
Visų pirma Sonata paskambino dukrai Patricijai: „Ji patikino, kad jokių problemų ir jei tik aš pati to noriu – daryčiau. Tada paskambinau vyrui.“
Moters sutuoktinis suabejojo, kaip tarp savo kasdieninių veiklų ir darbų Sonata ras laiko savanorystei. 
„Dieną tikrai nespėsiu, bet naktį tai galiu“, – nesudvejojusi patikino moteris. 
„Ir tada į darbą po nakties?“
„Taip.“
Dėl būsimos savanorystės Sonata pasikalbėjo su kartu gyvenančia savo mama: ar ji galės pasirūpinti Sonatos sūnumi, kai jos nebus namuose. 
„Mama sutiko. Tad viskas buvo gerai, išskyrus tai, kad man niekas neskambino. Sunerimau, kad aš netinku. Tada paskambinau pati. Mane informavo, kad viskas gerai, tiesiog užtruko organizaciniai darbai“, – prisiminė pašnekovė. 
Netrukus moteris sulaukė kvietimo į pirmąjį susitikimą ir nustebo: susirinko net apie penkios dešimtys būsimųjų savanorių. Prieš pradedant veiklą savanoriams teko išklausyti specialius mokymus bei pasirengti darbui su vaikais, pristatyti pažymas dėl teistumo.
„Tikrai nėra taip, kad tokioje veikloje gali dalyvauti kiekvienas. Žmogus turi būti pasirengęs, pasiruošęs, turėti atsakomybės jausmą – juk mes būname su vaikais. 
Mes pasirašome sutartis, kiekvieną mėnesį užpildome grafikus, kada budėsime – pas mus tai vadinama galimybėmis. Tai atsakinga savanorystė ir nėra taip, kad imi ir nutari: šiandien nevažiuosiu, nes neturiu nuotaikos. Žinoma, jei neplanuotos aplinkybės, liga ir panašiai, kai tikrai negali – tuomet ieškai kitų savanorių pagalbos, kas tave pakeistų. Tačiau vaikas ligoninėje nepaliekamas vienas“, – kalbėjo S. Štendelienė. 

„Aš bijau, aš nežinau, kaip bus“ 

Moteris prisimena ir pirmąjį savo budėjimą. Tąsyk, sako, iš nerimo linko keliai. Kaip bus? Kaip ją priims vaikas? Ar sugebės? 
„Sunku net papasakoti, kaip aš jaučiausi. Atrodo: nežinai, ką daryti, bet tuo pat metu suvoki: juk užauginai savo vaikus, anūkus. Viską moki, tad iš kur tas nerimas, paliečiantis, net, atrodytų, tavo odą? Pagavau save galvojant: aš bijau, aš nežinau, kaip bus“, – prisiminė Sonata. 
Pirmasis vaikas, kuriuo jai teko pasirūpinti, buvo į vieną Kauno ligoninę atvežtas trijų mėnesių kūdikis ne tik su daugybe sveikatos problemų, tačiau ir su įvesta gastrostoma. 
„Pamačiau vaizdą: guli kūdikis ir aplink – daug įvairių laidelių. Jis verkia, man jį reikia paimti ant rankų... Viskas buvo gerai, susitvarkiau, išskyrus tai, kad tą naktį nemiegojau nė akimirkos – įtampa padarė savo“, – sakė S. Štendelienė. 
Vėliau, sulig kiekvienu budėjimu, viskas atrodydavo paprasčiau, atsirado įgūdžiai. Priklausomai nuo situacijos, jei vaikas ramus, naktį budintys savanoriai po kelias valandas pamiega, bet būna ir tokių budėjimų, kai miego tenka labai nedaug. 
Ne prie visų vaikų, sako Sonata, naktį būti reikia. Tarkime, jei ligoninėje atsiduria vyresnis vaikas – paauglys – jam naktinės priežiūros nereikia. 
Budėjimų skaičius – skirtingas, tad kartais S. Štendelienei į ligoninę tenka važiuoti tris–keturis kartus per savaitę, o kartais jos paslaugų neprireikia ir savaitę ar dvi. 

„Meluočiau sakydama, kad nėra jausmų“

Kodėl svarbi tokia savanorystė? Nes kiekvienam vaikui svarbus saugumas, taip pat – ir emocinis. Jam reikia ryšio, jausmo, kad yra ne vienas. Kartais savanoriams užtenka tik priglausti kūdikį prie savęs, kartais – pakeisti sauskelnes. O kartais, jei vaikas vyresnis, svarbus tampa ir pokalbis. 
„Meluočiau sakydama, kad šioje veikloje nėra jausmų. Jų daug, būna ir ašarų – jei sudėtinga situacija, jei rimtos ligos, jei matai vaiko negalią. Tada pats sau užduodi klausimą: kodėl? Ir pasvarstai apie tai, kiek šiam be tėvų meilės augančiam vaikui gyvenime reikės pastangų, kad ko nors pasiektų. Įvairios mintys aplanko. Būna, po budėjimo grįžti pavargęs, ypač emociškai. Esu sau pasakiusi: būsiu čia tol, kol bent vienam vaikui manęs reikės.
Mes ligoninėje kaip mamos: reikia sauskelnes pakeisti – keičiame, bet iš esmės esame dėl emocinių dalykų, dėl vaiko savijautos. Juk nuo to, kaip jis jaučiasi, priklauso ir sveikimas. Bet kuris vaikas, patekęs į ligoninę, jaučiasi išsigandęs, o šie vaikai – dar labiau, nes šalia jų nėra nei mamos, nei tėčio“, – sakė S. Štendelienė. 
Sonata juokauja, kad daug metų jos sporto klubą lankantys jonaviečiai ją pažįsta taip gerai, kad vos pažvelgę klausia: ar tu po budėjimo? 
„Tada sako: eik pamiegoti. Jei matau, kad klube nėra daug žmonių, mano, kaip trenerės pagalbos nereikia, nueinu į poilsio kambarį ir penkiolika minučių nusnūstu. Tiek užtenka, kad galėčiau toliau dirbti. Retai, bet būna, kad tenka važiuoti kelias naktis iš eilės – jei nėra kam, važiuoju. Nepaisant to, kad jau turiu patirties ir įgūdžių – kiekvieną kartą klausiu savęs, kaip mane šį kartą priims vaikas, ar rasiu su juo ryšį“, – kalbėjo pašnekovė. 

„Kiekvienas gali rasti laiko tarpą, kurį skirtų kitam“

Savanorystė nėra tik tai, kad kitam duodi tu. Ji – kartais labiau apie tai, kiek gauni pats. Ji tave augina, keičia, moko. Pamatai tai, kas kasdienybėje „plika akimi“ nematoma. Kartais – pasaulio netobulumą, kito skausmą. Tokias savo patirtis ir pamokas, gautas „Niekieno vaikuose“, įvardija Sonata. 
„Aš tikrai galvoju, kad nedarau nieko ypatingo. Tuo pačiu galvoju, kad viena ar kita savanorystės forma turėtume prisidėti mes visi. Tada pasaulis bus gražesnis. Savanoriškų veiklų – tikrai didelis pasirinkimas. Galima savanoriauti gyvūnų prieglaudose, kur papildomų rankų tikrai reikia, globos namuose, „Maisto banke“ ir kitur, taip pat naujų savanorių atrankas skelbia ir „Niekieno vaikai“, – sako pašnekovė. 
Kartais, pasakoja Sonata, jai iš kitų tenka išgirsti: savanorystei neturiu laiko. Tačiau priežastis yra ne laiko trūkume, o jo planavime.
„Aš irgi jo neturiu dienomis, bet turiu naktimis. Kiekvienas gali rasti laiko tarpą, kurį skirtų kitam. Su laiku yra panašiai kaip su kūno svoriu. Kadangi dirbu trenere, man tenka išgirsti: nevalgau, bet svoris nekrenta. Taip, deja, nebūna. Visur yra disciplina, planavimas – tiek svorio kontrolėje, tiek su laiku. Kita vertus, kartais žmonės bijo prisiimti atsakomybę, įsipareigojimus, o savanorystė ir yra būtent apie atsakomybę.
Beje, nebūtinai reikia tik laiko. Labai paprastas pavyzdys: mes nešame priduoti tuščią tarą, o taromatuose yra mygtukas „aukoti“. Taip tu jau prisidėsi prie gerų darbų. Ar tave išgebės euras ar keli? Ar tavo gyvenimo kokybė pablogės, jei nenusipirksi eilinio čipsų pakelio? Ne, o štai įvairioms iniciatyvoms pinigai irgi svarbūs.  
Jei taip mąstytume kiekvienas – mūsų pasaulis tikrai keistųsi, būtų mažiau nelaimingų vaikų, senjorų. Labai noriu tikėti, kad kažkas, kas perskaitys mano mintis, apie tai pagalvos. Mes negalime gyvenime vien tik imti, mes turime kažką ir duoti“, – kalbėjo S. Štendelienė. 

Tekstas Jurgitos Lieponės