Kiek daugiau nei 400 – tiek Jonavoje apsistojusių karo pabėgėlių iš Ukrainos suskaičiuoja šio miesto Socialinių paslaugų centro direktorė bei darbo su užsieniečiais ir pažeidžiamomis grupėmis ekspertė Valentina Demidenko. Dauguma jų – išskirtinių poreikių neturinčios mamos su vaikais, tačiau yra ir tokių, kuriems reikia ypatingos pagalbos: senoliai, neįgalieji, priklausomybės ligomis sergantys žmonės bei nuo karinių veiksmų sukeltų psichologinių traumų kenčiantys asmenys.  Kaip su visu tuo susitvarkyti? Tokį klausimą iš pradžių, vos prasidėjus karo Ukrainoje migrantų antplūdžiui, sau kėlė net ir ilgametę darbo patirtį su pabėgėliais Jonavoje turintys specialistai. Visgi, šiandien pastarieji jau gali pasidžiaugti ne tik tuo, kad situacija yra valdoma, bet ir sulauktomis pagyromis. 

Vieno langelio principu

„Neseniai Lietuvoje lankęsis Jungtinių tautų atstovas Baltijos ir šiaurės šalyse išskyrė Jonavą, kaip gerąjį pavyzdį, į kurį reikėtų lygiuotis padedant pabėgėliams. Ką tokio mes darome? 

Visų pirma, siekiame aptarnauti žmones vieno langelio principu. Tai suteikia saugumo, nes nereikia bėgioti po kelias organizacijas – mes nukreipiame žmogų ten, kur jam bus suteikta reikiama pagalba. Kalbu apie skirtingas įstaigas: medicinos, švietimo, Užimtumo tarnybą ir kitas. Mes turime kontaktus asmenų, kurie dirba jose ir gali operatyviai padėti pabėgėliui. Toks bendradarbiavimas supaprastina daugybę procesų. 

Mes kuruojame visus asmenis nepriklausomai nuo to ar jie gyvena savivaldybės, ar žmonių suteiktuose būstuose.

Kai šeimos atvyksta pas mus, išsiaiškiname ir jų bazinius poreikius: galbūt kažkam reikia batų ar striukės. Tuomet nukreipiame į nevyriausybines organizacijas: „Jonaviečiai padeda“, „Gerumo sparnai“, „Caritas“.  Jos daug prisideda prie pabėgėlių gerbūvio.

Taip pat turime karštąją liniją, kuri veikia nuolat. Žmonės į ją skambina su įvairiausiais klausimais. Džiaugiamės, kad neretai jų sulaukiame dar prieš konkretiems žmonėms atvykstant į Jonavą - tada galime perspėti apie tai, ką reikia susitvarkyti pasiekus Lietuvą, kaip ir kur atlikti užsieniečio registraciją. Be jos asmuo negali tvarkytis reikalų nei dėl socialinių išmokų, vaikų ugdymo, nei dėl sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų“, – apie Jonavos rajono socialinių paslaugų pabėgėliams suteikiamas paslaugas pasakojo V. Demidenko. 

Teko dirbti su savo darbuotojais

Rukloje, esančioje netoli Jonavos, yra įsikūręs Pabėgėlių priėmimo centras (PPC), o Jonavos rajono teritorijoje gyvena ne viena pabėgėlių šeima iš skirtingų valstybių. Ne paslaptis, kad būtent dėl to minėto centro darbuotojai turi nemenką darbinę patirtį su užsieniečiais. Visgi, vien tik jos šįkart nepakako: kaip pasakoja V. Demidenko, į miestą staiga plūstelėjus nemenkai užsieniečių bangai, teko galvoti ir apie pačio kolektyvo stiprinimą. 

„Atrodė, kad esame pasiruošę, bet greitai, net mano pačios nuostabai, paaiškėjo, kad ne visai... Iš pradžių, pirmąją savaitę jautėsi sąmyšis. Netrūko pasimetimo ir to nepamatuoto noro padėti, išgelbėti pasaulį. 

Tai ką mes tada darėme? Turime dvi psichologes, kurios pradėjo dirbti su darbuotojais. Kalbėjomės apie tai, kad esame krizinėje situacijoje, kurioje turėsime padėti dideliam skaičiui žmonių. Siekėme aiškiai struktūrizuoti pagalbos teikimą, nes būta mėtymosi: su klausimais bei pagalbos siūlymu pasirodė nevyriausybinės organizacijos, pavieniai žmonės, įvairios įstaigos, visi skambinėja, teiraujasi, ką mes darom?

Dirbome ir su savo emocijomis. Buvo aišku, kad visiems yra baisu, nes žmonės jautė realią karo baimę, bijojo, kad kariniai veiksmai neprasidėtų ir Lietuvoje.

Galiu pasakyti, kad ta pirma savaitė buvo tikrų tikriausias šokas. Visiems buvo sunku suprasti, kad 21-ame amžiuje prasidėjo karas. 

Jautėsi, kad mes visi esame sutrikę. Tai kaip gali padėti kitam, kai pats nesi tvirtas? Padirbėję su psichologėmis, suorganizavę kelis tikslinius susirinkimus, jau galėjome geriau jaustis savo darbuose. 

Labai didžiuojuosi mūsų įstaigos darbuotojomis, kurios taip greitai ir profesionaliai susiorientavo, atlaikė didžiulį krūvį, nes teko dirbti ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais, po darbo valandų. Atlaikėme tai, nes dirbome kaip sutelkta komanda“, – prisimena V. Demidenko pridurdama, kad džiaugiasi ir tuo, jog socialinių paslaugų centras nuo pat pradžių jautė savivaldos palaikymą.

„Mūsų administracija į įvykius sureagavo jau pirmomis dienomis: meras Mindaugas Sinkevičius sukvietė visus tam, kad nutartume, kaip bus organizuojami darbai. Bendrai susidėliojome funkcijas, aiškų planą ir tai mums labai padėjo“, – teigė V. Demidenko. 

Nerealūs lūkesčiai

Pasakodama apie darbą su karo pabėgėliais iš Ukrainos, Socialinių paslaugų centro direktorė pabrėžia, kad šiuo metu jau matomos problemos, liečiančios mūsų visuomenės požiūrį į ukrainiečius. Viena jų – nerealūs lietuvių lūkesčiai.

„Pastebime, kad egzistuoja tam tikras mitas, jog labai didelė dalis šių žmonių iš karto įsidarbina ir tampa visiškai savarankiškais. Nemaža dalis ukrainiečių iš tiesų yra motyvuoti darbui, tačiau ne visi. Galiu pasakyti, kad iš 211 Jonavoje apsigyvenusių suaugusiųjų, šiuo metu dirba 51. 

Dauguma jų darbuojasi kepyklose, baldus gaminančiose įmonėse ir kitose įstaigose, kur reikia žmonių, galinčių atlikti fizinį darbą. Dvi ukrainietės, turinčios tam tikrą išsilavinimą, dirba mūsų centre, dar kelios Neries pagrindinėje mokykloje įsidarbino mokytojų padėjėjomis. Yra ir asmenų, besitvarkančių individualios veiklos pažymėjimus tam, kad galėtų teikti valymo, grožio paslaugas. 

Dar nuo anksčiau lietuviai žinojo, kad ukrainiečiai atvyksta dirbti pas mus vairuotojais, statybos sektoriaus darbininkais, bet kai kalbame apie šią tikslinę, nuo karo bėgusių žmonių grupę, reikėtų suprasti, jog jos situacija kitokia. 

Kaip ir skelbiama viešai, dauguma jų yra mamos su vaikais. Ką tai reiškia? Tai moterys, kurios neturi jokios socialinės pagalvės: neturi giminaičio ar draugo, galinčio paimti vaikus iš darželio, kas apriboja darbo grafiką, taip pat neturi žmogaus, galinčio prižiūrėti vaikus, jei šie dažnai sirgtų. Dėl to tikėtis, kad jie visi įsidarbins – netikslinga ir naivu.

Reikia suprasti, kad atvyko visokių žmonių: tiek išsilavinusių, aktyvių ir motyvuotų, tiek tokių, kurie nebuvo išvažiavę iš savo kaimo visą gyvenimą, neįgaliųjų, žmonių turinčių priklausomybių... Ir tai yra visiškai normalu. Jei Lietuvoje kiltų karas, juk prieglobsčio taip pat ieškotų visi“, – kalbėjo direktorė.

Perdegimo rizika

Anot jos, dabar karo pabėgėliai jaučiasi žymiai blogiau, nei tada, kai tik atvyko. 

„Tik dabar jiems ateina suvokimas, kur jie yra, kad karas tebevyksta ir kad jie čia, galbūt, atvyko ne savaitei ar dviems kaip tikėjosi iš pradžių. Jie pradeda suprasti, jog viskas užsitęs, nebus lengva, nes jie apsistojo svetimoje šalyje nemokėdami kalbos. Nepaisant jaučiamo geranoriškumo, niekada nebus lengva adaptuotis naujoje aplinkoje, o tai sukelia neigiamas emocijas.

 
Iš viso to gali kilti konfliktai. Kaip mes matome, jau ir kyla: karo pabėgėlius slegia tam tikras išgyvenimo etapas, kurio mes nesuprantame. Tada pasideda lietuvių perdegimai: susiduriame su kitų įstaigų specialistais, kurie mums sako, kad aš daugiau nepadėsiu ukrainiečiams, nes jie nedėkingi arba nepriima visko, ką mes duodam, sakydami, kad jiems tai netinka. Mums atrodo, kad mes kažką ypatingo darome, skiriame savo laiką, o jie esą nedėkingi, nors taip nėra.

Visuomenėje aiškiai matomas noras daryti gera, bet su pasąmoniniu siekiu gauti nepertraukiamą padėką. Bandome apie tai kalbėti su žmonėmis, aiškinti, kad pabėgėliai yra dėkingi, bet jie nesakys „ačiū“ kiekviename žingsnyje, nes yra tam tikri psichologiniai momentai, potrauminio sindromo apraiškos“, – kalbėjo V. Demidenko. 

Praeitį lygina su dabartimi

Pabėgėlius lydi nuolatiniai prisiminimai apie gyvenimą tėvynėje.

„Mūsų centro darbuotojai puikiai žino, kad nesvarbu iš kokios šalies atvyko asmuo, jis lygina savo dabartinį gyvenimą su tuo, kurį turėjo. Jo neapleidžia jausmas, kad jam ten buvo komfortabiliau, galbūt, ten jį vertino kaip specialistą, jis galėjo savirealizuoti, planuoti savo ateitį ir pan.

Klaidinga galvoti, kad jei atvykęs pabėgėlis turi aukštąjį išsilavinimą, tai jis visada greičiau adaptuosis. Įsivaizduokime, kad yra du žmonės, vienas savo gyvenimą gimtinėje įvertina 8-etu, kitas 4-etu. Pirmasis galbūt turi darbą, namus, pakankamai aukštą socialinį statusą, antrasis tik tai, kas patenkina jo pagrindinius poreikius.

Jei abu jie bus priversti sprukti į kitą šalį tam, kad pasiektų savo turėtą laimės lygį svetimoje šalyje, jiems reikės įdėti skirtingą kiekį pastangų, tikėtina, kad pirmajam teks žymiai daugiau. Kitu atveju jis nebus laimingas kol nepasieks to, ką turėjo gyvendamas aštuonetu savo gimtinėje, net jei netrukus susiras darbą ir greitai orientuosis naujoje aplinkoje. Na, o tas, kuris įvardijo savo gyvenimą ketvertu, ko gero, gana lengvai pasieks tai, ką turėjo.
Akivaizdu, kad būtent pirmajam psichologiškai bus žymiai sunkiau“, – teigė V. Demidenko. 

Traumuojančios patirtys

Su aptartomis problemomis susiduriantys asmenys visų pirmą kreipiasi į socialinių paslaugų centro socialinius darbuotojus. V. Demidenko žodžiais tariant, jie yra tarsi „raktiniai žmonės“, kurie esant profesionalios psichologinės pagalbos poreikiui, nukreipia į įstaigos psichologus. 

„Tai labai aktuali paslauga, nes kariniai veiksmai visad palieka traumines patirtis. Traumos, žinoma, yra skirtingos ir mes visi daugiau ar mažiau turime kokių nors, bet kai yra kalbama apie karines, teroristinių išpuolių traumas, kurios yra susijusios su žmogaus padarymu kažką blogo kitam, tai ypatingai paveikia. 

Tokie išgyvenimai – labai gilūs, nes žmonės palūžta vertybiškai. Mes turime tam tikrą įsivaizdavimą, kas yra žmogiška, kas nėra, kas priimtina, o kas -  atvirkščiai. Jei aš sulaukiu kokių nors baisių veiksmų iš kitų žmonių, kurie, mūsų įsivaizdavimu, turėtų viską suvokti panašiai kaip mes, atsiranda nusivylimas žmogumi kaip būtybe. Atitinkamai dingsta pasitikėjimas kitais žmonėmis, tarpusavio santykių sukūrimas tampa dideliu iššūkiu.

Keičiasi ir savęs suvokimas: aš kaip ir turėčiau pasipriešinti, bet esu nepajėgus. Įsivyrauja bejėgystė, pakankamai stiprus savęs nuvertinimas“, – pasakojo V. Demidenko. 

Padėti, bet nenugalinti

Paminėdama pabėgėliams nesvetimą bejėgystės jausmą, V. Demidenko pataria nepersistengti su primygtiniu pagalbos siūlymu. 

„Šiuo metu yra labai daug savanorystės principu teikiamos pagalbos, ją taip pat siūlo pavieniai asmenys, įmonės. Problema yra tame, kad mes neturėtume nugalinti karo pabėgėlių, ypatingai tų, kurie turi stiprias traumas. Jiems reikia grąžinti suvokimą, kad aš pats galiu bent kažką padaryti, kad bent kažkas priklauso nuo manęs. Su savo perdėtu noru globoti mes kartais atimame iš žmogaus galimybę pačiam priimti sprendimus.

Yra buvę situacijų, kai žmogus sako, esu labai dėkingas, kad mane įsileido gyventi į savo namus, bet noras bėgti yra toks didelis... Kodėl? Nes kiekvieną dieną ateina ir manęs klausia, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta, globėjiškai kontroliuoja kiekvieną žingsnį. O žmogui tiesiog reikia asmeninės erdvės. 

Pamenu, moteris pakeitė užuolaidas bute, kuriame jai leido gyventi lietuviai ir kilo baisus konfliktas. Savininkai pyksta, kad užuolaidos pakeistos nesuderinus, o ukrainietė verkdama sako, kad tik norėjo kažką pakeisti savaip, siekdama pasijusti saugiau, jaukiau. 

Tas pats maisto produktų kišimas. Atnešame jiems, ką mes valgome, o jie gal to maisto nemėgsta ir ką tada tam žmogui sakyti? Ačiū? Bet lyg ir nėra už ką.

Tas globėjiškas noras padėti, dar ir tikintis besąlygiško dėkingumo, tik paaštrina traumas", – kalbėjo V. Demidenko. 

Grįš ne visi

Ar Jonavos socialinių paslaugų centro globojami ukrainiečiai planuoja grįžti į savo šalį?

„Pradžioje jie visi kalbėjo, kad į Lietuvą atvyko tik laikinai, net nebuvo nusiteikę kažko planuoti čia. Dalis sakė, kad gal šiek tiek pabus, užsidirbs ir tada vyks į Ukrainą.

Situacija keitėsi: šiuo metu dalis jų jau supranta, kad gal grįš, bet tikrai ne greitai, dalis nebeturi kur grįžti. 
Yra matančių naujas galimybes Lietuvoje. Nors galima spėti, kad dalis ukrainiečių liks čia gyventi, žinome ir žmonių, kurie tik laukia galimybės važiuoti į gimtinę", – teigė V. Demidenko. 

Pažinti vieni kitus

Jonavos socialinių paslaugų centras siekia didinti abipusį lietuvių bei karo pabėgėlių supratimą. Tikimasi, kad tam pasitarnauti gali bendros veiklos. 

„Ukrainiečių bendruomenė labai greitai susibūrė, buvo įkurta savitarpio pagalbos grupė. Galbūt tai lėmė ukrainiečių įdarbinimas pas mus, tačiau informacija apie centro veiklas iki šiol sėkmingai platinama įvairiais kanalais, pasitelkiant ir socialinius tinklus. Labai jaučiame jų norą bendrauti su tautiečiais. 

Džiaugiamės, kad socialinių paslaugų centras tampa tam tikrų traukos objektu mūsų kuruojamiems Ukrainos karo pabėgėliams. Čia jie mokomi socialinių įgūdžių, lietuvių kalbos pradmenų, ukrainiečių vaikai lanko mūsų dienos centrą. Tačiau mes organizuojame ne tik atskiras, būtent ukrainiečiams skirtas veiklas – turime daug bendrų visiems mūsų klientams skirtų, tarpkultūrinį pažinimą skatinančių veiklų. Organizavome akciją ,,Darom", labdaros renginį, išvyką į žirgyną  bei kitas įdomias veiklas, prie kurių prisijungti buvo kviečiami ir lietuviai.

Manome, kad abipusis įsitraukimas svarbus visiems. Juk jau dabar kalbame, kad tai yra dalis mūsų visuomenės, laikinai ar ne, čia kitas klausimas, bet mes dabar esame kartu ir turime mokytis būti kartu.

Kas geriau padės tai padaryti, jei ne bendros veiklos, padėsiančios geriau pažinti vieni kitus, o ne vadovautis kažkokiais stereotipais ar kitų nuomonėmis?", – pokalbio pabaigoje kalbėjo V. Demidenko. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Pagrindinė straipsnio nuotrauka - iš portalo delfi.lt archyvo

Straipsnyje patalpintose nuotraukose - Jonavos rajono socialinių paslaugų centro suorganizuotos veiklos bei renginiai.