Spektaklis, kuriame tikri žmonės pasakos tikras, nepagražintas istorijas - tokį tikslą sau išsikėlė Jonavos kultūros centro (JKC) teatre režisieriumi kiek daugiau nei prieš mėnesį pradėjęs dirbti Mantas Jančiauskas. Nors vaikiną galima vadinti tikru vilniečiu, pristačiusiu ne vieną nepatogias temas ,,narpliojusį“ kūrinį,  jis pats neabejoja, kad mažesnis miestas kūrybai – ne kliūtis, o nauja galimybė.

Apie kūrybą

„Lauke, už durų“, „Dreamland“, „Laimės respublikoje“, „Glaistas“, „Vaidina Marius Repšys“, „Portalas“ - kūriniai, prie kurių dirbo Mantas Jančiauskas. 

_{Nuotrauka iš spektaklio „Dreamland“. Autorius D. Matvejevas.}

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje režisūros studijas baigęs vaikinas pasakoja, kad labiausiai jį domina tos temos, kuriomis neretai vengiama kalbėti garsiai. 

„Galbūt galima sakyti, kad tai temos, turinčios socialinę, politinę įtampą, yra paslėptos, nutylimos, kurių yra bijoma... Tuomet jos savaime yra ir aktualios.

Pastebiu, kad jaučiu norą pristatyti turinį, kuris ateina iš pačių žmonių, o ne yra primestas kūrėjų.

Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Pavyzdžiui, paskutinis spektaklis, kalbantis apie vyriškumą (aut. past. „Portalas“), kurį mes pristatėme su labai talentinga dramaturge – Birute Kapustinskaite. Čia buvo atvirkščiai – mes galvojome istoriją, labai gyvenimišką istoriją, bet kūrėme fiktyvią erdvę. 

Nepaisant to, spektaklis vis tiek turėjo socialinį pjūvį, nes vyriškumo tema taip pat nėra ta, apie kurią yra kalbama daug bei atvirai“, – pasakojo režisierius, pridurdamas, kad netrukus ketina pristatyti dar vieną kūrinį. Jis žiūrovą turėtų sudominti tuo, kad kvies apsilankyti netradicinėje vietoje.

Neapsiriboja vienu miestu

„Kadangi jau bandydamas įsidarbinti Jonavoje žinojau, kad šį darbą sieksiu derinti su kitais, šiuo metu dėmesį skiriu ir projektui, kuris bus pristatomas Pravieniškių kalėjime. Jame vaidins patys kaliniai. 

Galima sakyti, tai dar viena tema, kuri nėra gerai žinoma visuomenei: kasdienis kalinių gyvenimas nėra matomas, nėra galimybės laisvai pamatyti patį kalėjimą. Taigi, su komanda tikimės, kad čia mums pavyks privilioti žiūrovus iš skirtingų Lietuvos miestų“, – kalbėjo M. Jančiauskas.

^{M. Jančiauskas. Autorius D. Matvejevas}

Kartu su broliu

Pasakodamas apie savo kūrinius režisierius prisimena, kad pirmoji jo pažintis su Jonavos miestu užsimezgė būtent tada, kai jis čia statė biografiniais faktais paremtą spektaklį „Vaidina Marius Repšys“.

„Marius – mano brolis. Jis aktorius, kurį žino nemažai žmonių. Spektaklyje „Vaidina Marius Repšys“ buvo kalbama apie menininko santykį su psichine liga. 

Statėme jį, būtent, Jonavoje. Pamenu, kad susirinkę žiūrovai teigė, jog spektaklis patiko, tačiau vėliau mes jį keitėme gal 15-ika kartų (aut. past. šypsosi). Manau, kad su laiku jis tik tobulėjo, bet pats pradinis variantas gimė čia.

Nors čia dirbome 2 savaites, dėl didelio užimtumo neturėjome kada pažindintis su miestu, vaikščioti po jį, tačiau Jonava spėjo mane sužavėti“, – kalbėjo vaikinas.

_{Kadras iš spektaklio „Vaidina Marius Repšys“. Autorius D. Matvejevas.}

Įžvelgia unikalumo aspektų

Kalbėdamas apie miestą, kuriame nuo šiol jam teks praleisti daugiau laiko,  M. Jančiauskas tikina įžvelgiantis ir išskirtinių jo aspektų.

„Žinau, kad šis kraštas buvo tankiai apgyvendintas žydų. Tas man paliko įspūdį. Čia pat yra ir Rukla, kurioje - pabėgėlių integracijos centras, o mieste įsikūrusi didžiausia Baltijos šalių chemijos pramonės įmonė.

 Dėl to Jonava yra tokia įdomesnė vieta, žmonių koncentratas, kuris apjungia nemažai „mikso“, lemia multikultūriškumą ir, mano galva, padaro Jonavą miestu, turinčiu šiokį tokį unikalumą“, – teigė M. Jančiauskas.

Netolimi planai

Režisierius jau pradėjo pažintį ir su miesto gyventojais – jie buvo pakviesti kartu pasinerti į kūrybą prisidėdami prie naujo spektaklio statymo.

„Atėjęs čia išsikėliau tikslą – pastatyti spektaklį, kuris įtrauktų pačius jonaviečius. Kaip tai galėtų atrodyti, vizija yra, tačiau ji dar nėra išgryninta iki galo ir, tikėtina, šiek tiek keisis kūrybinio proceso metu. Galiu pasakyti tik tiek, kad bus pristatomos pačių jonaviečių istorijos. Nebus statoma kokia nors garsaus kūrėjo pjesė. 

Patalpinome JKC portale anketą su kvietimu užpildyti ją, tikėdamiesi atrinkti skirtingo amžiaus, skirtingus žmones, galinčius atskleisti savo gyvenimo istorijas.

Jos bus apipavidalintos kažkokiais etiudais, galbūt išnaudosime skirtingas JKC erdves“, – apie savo planus pasakojo M. Jančiauskas. 

Kvietimas neliko neišgirstas

Pasiteiravus, ar kilus spektaklio idėjai nebuvo baisu, jog žmonės nenorės įsitraukti į tokią avantiūrą mieste, dėl kurio dydžio gyventojai greitai įsimena vieni kitų veidus, M. Jančiauskas teigia greitai pajutęs, jog Jonavoje netrūksta atvirų žmonių.

„Dabartiniame kūrybiniame etape galiu pasidžiaugti, kad gyventojai noriai įsitraukė – užpildyta apie  40 anketų, kas Jonavos mastais, mano ir kitų žmonių pastebėjimais, tikrai nėra mažai.

Jau pradėjau susitikinėti ir su potencialiais kandidatais. Kai kurių jų paprastumas bei atvirumas mane nustebino. Ne visos jų papasakotos istorijos yra lengvos. 

Iš to ką matau dabar, turiu pojūtį, jog jonaviečiai norėtų ne distancijuoto teatro, kuriame aktoriai vaidina patys sau, o tokio, kur žmonės matytų save“, – kalbėjo režisierius. 

^{Atrankos į jonaviečių spektaklį akimirka.}

Iš sunkaus vaiko į režisierius

Ir, visgi, kaip teatras atsirado pačio M. Jančiausko gyvenime?

„Mokykloje svajojau būti psichologu, bet paauglystėje, kad ir kaip sunku dabar turbūt būtų patikėti tuo, išsiskyriau kaip visiškas neklaužada, nesimokiau, mušdavausi.

Mano brolis tuo metu jau vaidino. Jis pasakė, kad gal jau gana užsiimti niekais, gal turėčiau užsirašyti į kokį aktorystės būrelį ir ten nukreipti savo energiją. Paklausiau jo, bet didžiausią sukrėtimą, privertusį tvarkytis savo gyvenimą, patyriau dirbdamas užsienyje. 

Kai dėl savo elgesio buvau išmestas iš mokyklos, tėtis pasakė: „Jei nesimokai, važiuok dirbti į Olandiją“.

Na ir aš, būdamas vos 14 metų, išvažiavau, kur dirbau be lietuvių apsuptas lenkų. Išgyvenau visiška egzistencinę krizę: skaičiau knygas, meldžiausi, ko tik nedariau (aut. pats. šypsosi). 

Supratau, kad ne, aš nenoriu tokio gyvenimo ir grįžęs pradėjau mokytis kitoje mokykloje, svarsčiau, jog noriu stotį į aktorinį. 11-12 klasėje pajutau, su visa pagarba aktorystės studijoms, kad jos man yra kiek per siauros, pasirinkau režisūrą. 

Įstojau ir baigiau mokslus kurse, kuriam vadovavo Gintaras Varnas. Taip teatras iki šiol kasdien lydi mane“, – pokalbio pabaigoje sakė M. Jančiauskas.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė