Vis nepamirštu kažkada dar laikraščio „Dialogas“ paraštėje perskaityto anekdoto apie auksinę žuvelę ir pedagogą... Pagautos žuvelės pedagogas prašęs nutiesti tiltą iš Europos į Ameriką, kad šis galėtų su mokiniais dviračiais nudumti į svajonių šalį, bet ši, visais įmanomais būdais išsisukinėdama, paprašė pedagogo sugalvoti kitą norą. Tuomet pedagogas paprašė padėti suprasti švietimo reformą su auditų, savianalizių, ataskaitų, projektų ir ministerijos paskirties praktinę naudą. Žuvelė, ilgai mąsčiusi ir dūsavusi, vis tik pasirinko statyti tiltą...   

Taigi XXI a. įsibėgėjo ir tiesioginiais IT „tiltais“ mokiniai ir pedagogai bendrauja su įvairių pasaulio šalių atstovais. O kaip su švietimo sistemos problemomis? Keitėsi vyriausybės, švietimo, sporto, mokslo ministrai, tačiau esminės pertvarkos ir proveržio, sakysite, po šitiek reformos metų, nesimato. Neatsiranda švietimo lyderio, kuris perkirstų Gordijaus mazgą. Tačiau objektyviau pažvelgus į šią sritį, negalima nematyti ir teigiamos kaitos. Ko gero, ne viskas juodo liūno klampynėje. Praūžė ir tebesitęsia švietimo įstaigų vidaus ir išorės renovacijos – šiltos, jaukios, modernios erdvės, suremontuoti aikštynai, salės, įrengtos laboratorijos ir amfiteatro klasės atveria didesnes galimybes siekti ugdymo(si) kokybės ir geresnių rezultatų. Didžiulės pinigų sumos skiriamos naujausiems vadovėliams, pratyboms ir pedagogų kvalifikacijai, vykdomoms akcijoms, prevencinėms programoms, tik ,, deja“ naudos procentas ne visada aukštas. Džiugina gabių ir talentingų mokinių pasiekimai tarptautinėse olimpiadose ir konkursuose. Ir tėvai, rodos, aktyviau įsijungia į švietimo įstaigų bendruomenių veiklą, ir mokinių savivaldos rezultatai akivaizdūs, tačiau grandinė mokiniai – pedagogai – tėvai vis dažniau, kaip pastebiu, trūkinėjanti, nes povandeninių srovių ir problemų kol kas jokia auksinė žuvelė nesuvaldo. Kodėl? Ogi todėl, kad  greičio amžiuje pamintas paprasčiausias žmogiškumo faktorius – po privalomo karantino dar labiau susvetimėjusios ir sumaterialėjusios visuomenės atspindys ugdymo įstaigose neleidžia pakelti nei mokytojo prestižo, nei į mokinį pažvelgti kaip į savo vaiką, o tėvai, dažnai negalėdami patys teigiamai paveikti savo vaikų, ugdymo įstaigos atžvilgiu užima puolimo poziciją. Žinoma, nesmagu, matant užburto rato įvaizdį, bet, kita vertus, juk pripažinta, kad rato forma yra tobuliausia iš visų formų. Na, o kadangi daug metų pačiam teko suktis tame rate, tai galiu teigti, kad gerovės perteklius ne visus ugdytinius veikia teigiamai. Tarp kai kurių mokinių įsigalėjusi nuomonė, kad mažiausiomis  mokymosi pastangomis būtina išsireikalauti jiems palankiausio rezultato, siekiamo įvairiais būdais – ne išimtis ir dalies mokinių provokuojantys veiksmai, filmavimai, garso įrašai, įžeidžiančios replikos per pamokas... Mokinių vėlavimas į pamokas, jų nelankymas tapo įprastu reiškiniu. Vyresniųjų klasių mokiniai dirba kavinėse, teikia kosmetologų paslaugas, lanko vairavimo kursus, ilsisi egzotinėse salose... – ir visa tai vyksta ugdymo metu. Nei mokinių elgesio taisyklės, nei sutarčių pasirašymas, nei įkurtų komisijų posėdžiai neduoda tokio rezultato, kokio tikimasi. Gaila, kad nesiremiama dalies Europos mokyklų pavyzdžiais dėl mokinių vėlavimo, pamokų praleidinėjimo be priežasties, mobiliųjų telefonų (ne)turėjimo tvarkos. Juk pamokos eiga labai dažnai trikdoma ir laikas skiriamas pastaboms dėl netinkamo mokinių elgesio. Pusmečių ir egzaminų rezultatų suvestines išvydę, stebisi ir piktinasi visos švietimo sistemos grandinės atstovai, bet būtent tuomet labiausiai praregi supermamytės ir tėčiai, mokantys greitai suburti aplink save tėvus – bendraminčius ir griebtis kardinalių sprendimų - „nuversti“ mokytoją, „skriaudžiantį“ jų vaikus. Mokyklos vadovai – kaip laidininkai – visas  grandis turi suprasti, nuraminti, paguosti, „užgesinti“ konfliktą, tiesa, apsukriai „šokti viliotinį“ prieš būsimus mokinius ir jaunus pedagogus, žadėdami „aukso kalnus“.        

Reikia pripažinti, kad dar viena svarbi problema – smukęs mokytojo profesijos prestižas. Pedagogo profesija tapo nepopuliari: uždarytos aukštosios mokyklos, kurios ruošė būsimus pedagogus, studijas renkasi itin mažai gabių abiturientų, neturinčių motyvacijos, o ir baigę, dirbti eina į ugdymo įstaigas tik vienetai, kurie po kelerių metų visam laikui užveria mokyklos duris. O vyrai mokykloje – tikra retenybė. Jau kelerius metus mokyklų vadovai, ne tik regionuose, bet ir didmiesčiuose priversti spręsti esamų mokytojų išlaikymo problemą bei ieškoti galimybių, kaip užpildyti trūkstamų mokytojų darbo vietas. Įvairios mokytojų prestižo didinimo ir jaunų pedagogų pritraukimo į ugdymo įstaigas priemonės: savivaldybių biudžeto lėšos, valstybės tikslinės dotacijos ir netgi rėmėjų lėšos nepritraukia naujų specialistų.                                                          

Ugdymo kokybė. Nei mokyklų vidaus auditai, nei ministerijos išorės auditai, nei aktyviųjų metodų ir skaitmeninių mokymo priemonių įvairovė nepagerino pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, valstybinių brandos egzaminų rezultatų, „neblizga“ ir Lietuvos moksleivių rezultatų tarptautinių tyrimų suvestinės.  

Aukštesnės ugdymo kokybės neatnešė ir mokyklų struktūros pertvarka. Taip, mažėjant mokinių skaičiui, ypač kaime, siekiant racionaliau paskirstyti lėšas, uždarytos kaimo mokyklos. Ir miesto vidurinių mokyklų prievartinis vertimas pagrindinėmis mokyklomis ir gimnazijų atskyrimas davė daugiau žalos nei naudos. Ugdymo įstaigose, kuriose mokėsi 5-12 klasių mokiniai, pedagogai jautė didesnę atsakomybę už tarpinius ir galutinius ugdymo(si) rezultatus, neprarasdami kompetencijų. Dabartinė situacija verčia ieškoti kaltų dėl valstybinių egzaminų rezultatų kreivės smukimo žemyn tarp tėvų, pedagogų, NEC, vadovėlių autorių, programų sudarytojų ir kt. Viltinga perspektyva lieka mąstant apie atnaujintų ugdymo programų įgyvendinimą.    

Taigi švietimo problemų nemažai, kurias turėtų spręsti naujos kadencijos išrinkti tarybos nariai. Siūlyčiau papildyti Jonavos rajono savivaldybės mokytojų profesijos patrauklumo didinimo ir jaunų pedagogų pritraukimo programą. Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus darbuotojai, formuodami ugdymo įstaigų vadovų metines veiklos užduotis, turėtų numatyti ugdymo kokybės, valstybinių brandos egzaminų, mokinių lankomumo gerinimo siektinus rezultatus. Naudinga būtų sukurti ugdymo įstaigose pavaduojančių pedagogų tinklą. Žinoma, aktualu aktyviau  žiniasklaidoje skleisti švietimo aktualijas, analizuoti problemas, pasiekimus.   

Arūnas Rimkus                                                    

Numeris Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše - 4

Politinė reklama bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos