Laukiniai gyvūnai, paukščiai, įstabūs saulėlydžiai ir skirtingomis spalvomis, skirtingais metų laikais nusispalvinantys gamtos kampeliai – tai pro savo fotoobjektyvą nuolat mato jonavietė Vilma Matačiūnienė. Hobį darbu paversti nusprendusi moteris neabejoja, kad jos gimtasis miestas gali pasigirti turtingu kraštovaizdžiu. Pastarojo paviliota jonavietė neretai užsimiršta nueinanti ir dešimtį kilometrų.

Fotografija viliojo nuo seno

„Dirbau pardavėja, tačiau fotografija domėjausi nuo seno. Man visada norėjosi užfiksuoti nepakartojamas akimirkas. Dėl to po truputį fotografavau gamtą, šeimą, draugus ir meilė šiam hobiui tik didėjo.

 Tai paskatino mane lankyti fotografijos kursus, kuriuose turėjau ne tik galimybę tobulėti, bet ir užmezgiau nemažai naujų pažinčių su žmonėmis, besižavinčiais nuotraukomis. Kitaip sakant, buvau bendraminčių apsuptyje.

Dirbant nuolatinį darbą bei turint papildomų darbų namuose, man vis trūkdavo laiko hobiui. Pagalvojau, kad vaikai – jau užauginti, tad galiu daugiau laiko skirti savo svajonių įgyvendinimui, tarp kurių – ir fotografavimas. Nusprendžiau, kad turiu išeiti iš darbo, jog noriu tik fotografuoti.

Iš darbo išėjau ir iki šiol gilinu žinias fotografijos srityje.  Po kelių mėnesių, kai baigsiu dabartinius kursus pas fotomeninką Joną Danielevičių, galėsiu užtikrintai sakyti, jog mano hobis virto darbu“, – pasakojo V. Matačiūnienė.

Žmonės – įkvepia, gamta – įtraukia

Moters nuotraukų kolekcijoje – ir žmonių, ir gamtos atvaizdai.

,,Man patinka fotografuoti tiek vieną, tiek kitą. Fotografuojant žmones, tu gauni galimybę pabandyti atskleisti ir nuotraukoje pavaizduoti jų grožį, charakterį, jausmus. Tai mane tikrai žavi, o ir vėliau klientų pasakyti gražūs atsiliepimai glosto širdį. Kiekvienas gražus žodis veda mane svajonės link.

Kai fotografuoji gamtą, išeini į laukus auštant rytui ar saulei besileidžiant, visi girdimi garsai, gamtos spalvos tiesiog įtraukia. Gali matyti laukinius gyvūnus, klausytis paukščių čiulbesio... Tuomet užplūsta suvokimas, kad aplink mus – tiek daug grožio, džiuginančio širdį.

O jei dar pavyksta užfiksuoti medžiojančią laputę, pirmuosius gandriukus, mažus stirniukus ar net žalčiukus, šypsena – garantuota.

 Visgi, kartais tenka sutikti ir to, ko nelabai nori sutikti. Kalbu apie gyvates. Tačiau nors pamačius jas labai išsigąsti, baimę tuoj pat nugali noras padaryti išskirtinę nuotrauką“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Kiekvienas kadras turi savo istoriją

Paklausta apie tai, ar ji turi kadrų, kuriuos galėtų įvardyti kaip įsimintiniausius, jonavietė tikina, kad kiekviena nuotrauka – su sava istorija.

,,Viena išskirtinesnių nuotraukų – įamžinusi prieš dvejus metus miestą puošusią Jonavos eglutę. Ji viename konkurse pelnė trečiąją vietą ir buvo pristatyta Vilniuje vykusioje parodoje. Tačiau kiekviena nuotrauka turi savo istoriją. Tai apsunkina svarbiausio, įsimintiniausio kadro įvardijimą.  

Tiesa, yra tokių, kurie primena išskirtinius įvykius. Pamenu vieną labai gražią žiemos pavakarę, važiuojant link Šilų kaimo, pamačiau gražuolių stirnų bandą. Man teko kuo tyliau pėdinti iki jų per pusnis. Padariau kelis kadrus, bet kai jos mane pamatė, išsilakstė į miškelį. Liko tik vienas ,,Bembis“.

 Aš vis artinausi prie jo ir fotografavau. Širdis tiesiog netilpo krūtinėje iš džiaugsmo – juk taip arti stirnos man dar neteko prieiti.  Netrukus pasidarė keistoka, nes gyvūnas net atsitūpdavo šalia kaip šuniukas ir leidosi glostomas. Aplink jį iš po sniego matėsi rapsai, kurie, pasirodo, jį apsvaigino. Teko skambinti gyvūnų globėjams. Jie pažadėjo padėti, bet tik ryte. Mano naktis buvo bemiegė, nes labai bijojau, kad stirniukas nugaiš.

Kitą rytą gaubė rūkas. Nuvažiavau ten, kur palikau gyvūną, bet iš tolo jo nesimatė. Bridau per sniegą su didžiuliu nerimu, o kai pamačiau, jog jis gyvas – labai apsidžiaugiau. Jis buvo be galo nusilpęs – vos besėdėjo, žiūrėjo tiesiai man į akis. Apsikabinau jį ir verkiau, prašiau, kad dar pakentėtų. Kai sulaukėme gyvūnų gelbėtojo, turėjau viltį, kad viskas bus gerai, nes nešant stirniuką į automobilį, jis spardėsi ir priešinosi.

Informacija apie tolimesnį jo likimą man nebuvo suteikta, tačiau giliai širdyje iki šiol tikiuosi, kad viskas baigėsi gerai“, – teigė fotografė.

Pėsčiomis iš miesto – į kaimus

Pasakodama apie kelius, nueitus ieškant gražių vaizdų, moteris negaili komplimentų savo miestui.

,,Jonavos kraštovaizdis – išties turtingas. Iš skirtingų rajono apylinkių matomi nuostabūs saulėlydžiai. Kiekvienas jų – išskirtinis ir nepakartojamas. O svarbiausia, jog norint jais pasigrožėti, nebūtina keliauti kažkur toli...

Aš gyvenu mieste, Rimkų mikrorajone. Keli žingsniai nuo jo – Rimkų kaimelis ir net nepajunti, kaip besigrožėdama aplinka, fotografuodama ją, atsiduri Virbaluose, Dijokiškyje ir nuostabiame Čiūdų kaimelyje. Jį puošia iš tolo, savo didingumu bei grožiu viliojantys, du vieniši ąžuolai. Paėjus dar šiek tiek, atsidursime Ragožių kaime.

Palydi saulę ir kaimo keliukais žingsniuoji link namų, vis atsigręždama atgal, nes net saulei nusileidus, dangus nenustoja džiuginti savo spalvomis. Būna, kad taip nueinu ir dešimt ar daugiau kilometrų“, – kalbėjo V. Matačiūnienė.

Simboliški gyventojai

Be minėtų vietų jonavietė žavisi ir Jonavos rajone, Dumsių seniūnijoje, esančia žemynine kopa, miesto tvenkiniais, parkais.

,,Simboliška, kad juose gyvena mūsų miesto simbolis – gulbės. Vis laukiame bei skaičiuojame, kiek, esant laikui, pagausės jų šeimyna. Pernai džiugino penketukas, o šįmet – septyni jaunikliai.

Negali nepastebėti ir parkų esančių miesto centre ar aplink tvenkinius grožio. Taip pat galime džiaugtis sutvarkytu Taurostos parku, Neries upe, visada prižiūrimais dviračių bei pėsčiųjų takais, Lokėnėlių bei daugybe kitų piliakalnių. Mes turime tiek daug...

Jonava – mano gimtasis kraštas. Jis – ramus, mielas širdžiai miestelis, kuris su metais tik gražėja“, – kalbėjo moteris.

Džiaugiasi galėdama dalintis

Nors V. Matačiūnienė savęs nevadina profesionale fotografe, jos užfiksuoti kadrai visada sulaukia ,,Facebook“ vartotojų pagyrų.

,,Kai pavyksta nufotografuoti kažką gražaus, pasidalinu nuotraukomis savo paskyroje. Smagu dalintis gražiais vaizdais, smagu, kad yra žmonių, kuriems jie patinka.

Nepaisant to, aš juokauju, kad kol tai mėgstu, esu mėgėja (aut. past. šypsosi). Gal kada ir tapsiu profesionale, bet tegul apie tai kalba mano darbai, nuotraukos“, – teigė jonavietė.

Kas V. Matačiūnienei yra fotografija?

,,Sunku nusakyti... Tai ir mano gyvenimas, ir jausmas, laimė, meilė, ir palaima“, – pokalbį užbaigė moteris.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Taip pat skaitykite: